Lietuvos kiaulininkystės struktūriniai pokyčiai ir rinkos iššūkiai
Nelė JURKĖNAITĖ, LAEI | MANO ŪKIS 2021/01
Svarbūs struktūriniai pokyčiai Lietuvos kiaulininkystės sektoriuje įvyko dėl dramatiško gyvūnų skaičiaus mažėjimo ūkininkų ir šeimos ūkiuose, kitose kiaulių laikymo vietose. Afrikinis kiaulių maras ir COVID-19 pandemija stipriai paveikė kiaulienos rinkos situaciją. Europos Sąjungos kiaulienos sektoriaus ateitis neapibrėžta ir neaiški.
Lietuvos kiaulininkystės sektoriaus pastarųjų dešimtmečių struktūrinių pokyčių rezultatas – drastiškai sumažėjusi kiaulių populiacija. Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. pradžioje šalies ūkiuose buvo 550,8 tūkst. kiaulių, palyginti su 928,2 tūkst. gyvulių 2010 metais.
Ūkininkų ir šeimos ūkiai 2010 m. laikė 341,2 tūkst. kiaulių, o 2020 m. šis skaičius sumažėjo daugiau kaip 3 kartus ir siekė tik 101,6 tūkst. gyvulių. Didžiausias kiaulių skaičius liko žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse, tačiau ir čia gyvūnų skaičius nuosekliai mažėja (nuo 587,0 iki 449,3 tūkst.). Dviejų grupių kiaulių skaičiaus dinamikos palyginimas rodo, kad ūkininkų ir šeimos ūkiai praranda svarbą šalies kiaulininkystės sektoriuje.
Lietuvoje susiformavo struktūra, kurioje vidutinio dydžio ūkiams tenka nereikšmingas vaidmuo. Žemes ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, 2020 m. sausio 1 d. 9 404 kiaulių laikytojai, sudarę 97,0 proc. visų laikytojų, laikė iki 10 kiaulių. Tačiau, nepaisant įspūdingos dalies laikytojų struktūroje, šiuose ūkiuose buvo auginama vos 5,3 proc. kiaulių populiacijos. Didžiausia populiacijos dalis, net 92,2 proc. visų kiaulių, priklausė 34 laikytojams, kurie sudarė tik 0,4 proc. visų kiaulių laikytojų. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2007 iki 2016 m. sparčiausiai mažėjo gyvūnų ūkiuose, turinčiuose iki 10 kiaulių (ypač 1–2 kiaules).
Galima išskirti keletą aspektų, kurie itin reikšmingai prisidėjo prie kiaulių populiacijos mažėjimo ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Labai svarbus vaidmuo teko 2008 m. pasaulinei maisto krizei, kuri tapo rimtu iššūkiu |
