Gruodžio Artuma: nuo Betliejaus – Sinodiniu keliu – gilyn į pakraščius
Kodėl Dievas savo Sūnaus įsikūnijimo vieta pasirinko tokius atokius kampelius kaip Betliejus ir Nazaretas? Ką tai reiškia šiandien? Periferijos, paribių sąvoka įgauna visiškai kitą, gilesnę prasmę. Popiežius Pranciškus sako: „Juozapas, dailidė iš Nazareto, pasitikintis Dievo planu savo jaunai sužadėtinei ir sau pačiam, primena Bažnyčiai nukreipti žvilgsnį į tai, ką pasaulis šiandien atmeta ir ignoruoja.“ O juk ir mūsų slapčiausi jausmai gimsta ir auga sielos nepasiekiamoje periferijoje, kurią Dievas įžvelgia kiaurai.
Laišką Artumos skaitytojams redaktorius pradeda ekspresyvia intonacija, kurią išriša retorinis klausimas: „Ar galite įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų mūsų Kalėdos, jei Betliejaus piemenys būtų nekalbėję, nepasidaliję, neskelbę kitiems to, ką Viešpats jiems apreiškė per angelus apie Jėzaus gimimą? O koks būtų buvęs mūsų gyvenimas, jei moterys ir kiti mokiniai būtų nepaskelbę apie Prisikėlimą, o kankiniai nepaliudiję?.. Tad koks gi bus tas mūsų Sinodinis kelias, jei neišdrįsime jame dalyvauti – kalbėti, liudyti, klausyti, girdėti – jei manytume, kad, ai, neverta, kad nesame verti, nes kas čia manęs klausys?!“
Koks mūsų mažųjų santykis su Bažnyčia, kaip jie jaučiasi, atėję su vyresniaisiais į šventovę, ko jiems trūksta, ko – per daug, kas patinka? Šešerių metų Neda dalijasi: „Jeigu manęs paklaustų, ką aš galiu patarti kunigui, tai patarčiau, kad daugiau Mišių vaikams būtų ir dar patarčiau, kad pamokslai būtų trumpesni. Nes labai sunku sulaukti, kol pasibaigia...“ Ar vaikams svarbu, kad jų nuomonės išklausoma bažnyčioje, ar turi reikšmės kunigo išorė – sužinosite, atsivertę gruodžio Artumą. (Beje, popiežius sako, kad Sinodas turi apimti ir įtraukti vaikus – Artuma gali džiaugtis, kad į vaikų balsą įsiklauso kone kiekviename numeryje.)
Kaip atrodys Sinodinis kelias Lietuvoje, kur susiformavusi „tylos kultūra“? Ar mokėsim priimti kritiką? Į šiuos bei kitus aktualius ir visiems rūpimus klausimus Artuma atsakymų ieško drauge su psichologe, profesore, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademike Danute Gailiene. Ar ilgametis mūsų „treniravimasis“ prikąsti liežuvį ir nuolat cenzūruoti savo kalbą neišvirto į visišką nesikalbėjimą? – klausiama profesorės.
Gruodžio Artumoje rasime ir brolišką dvasininkų pokalbį apie Sinodą, o juos kalbinęs kunigas Artūras Kazlauskas kėlė klausimą, kokią kunigams, kaip žmonėms, reakciją sukėlė Sinodo pasiūlymas. Galbūt tai džiaugsmas ir geroji naujiena, anot Audriaus, nes Bažnyčiai įdomu, kaip gyvena paprastas žmogus? O gal džiugina, anot Vidmanto, kad kunigas irgi vertinamas tiesiog kaip Bažnyčios dalyvis, ne vadovas – ne tasai, kuris privaląs už viską atsakyti? Popiežius Pranciškus pasišovė siekti naikinti klerikalizmą. Kaip dvasininkai vertina šį reiškinį? Anot Andriaus, nuo senų laikų žmonės kunigą iškelia ant pjedestalo, o paskui bando jį nuversti. O gal įmanoma eiti drauge, išvien?
Lietuvos katalikiško gyvenimo Kronikos puslapiuose Saulena Žiugždaitė atkreipia dėmesį į esminius šiandienos gyvenimo skaudulius: esame vyskupų raginami melstis už pasieniečius ir karius, saugančius žmones ir sykiu – žmoniškumą, maldoje nepamiršti pabėgėlių, migrantų. Nepamiršti moterų ir vaikų, ligonių. Taigi, ar mūsų širdys gali būti kaip gailestingojo samariečio, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais ar malda, turinčia mums dažnai nesuvokiamą galią?
Kaip šiais metais atrodė mūsų įsiklausymas į vargstančiųjų poreikius ir darbai jų labui? Artumos pokalbyje dalyvavo LVK socialinių reikalų tarybos pirmininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Vilniaus Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centro Betanija vadovas Miroslavas Seniutis, LR Seimo narys, socialinio darbo pedagogas Linas Kukuraitis, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Marius Venskus. Pašnekovus kalbino Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. „Žmonės patyrė baimę, vienišumą, abejones. Tapo akivaizdi nuoširdaus bendravimo stoka...“ – pasakoja kunigas Marius. „Mūsų karta pirmą kartą išgyvena tokį reiškinį, kuris krizėje suvienija visą pasaulį, – teigia Kęstutis Kėvalas. – Išgyvename vargšo būseną.“ Blogiausia, kas įvykę, – tai visuomenės susipriešinimas... Apie galimas išeitis ir pagalbos būdus – gruodžio numeryje.
Užbaigdama šiuos metus, kurie popiežiaus Pranciškaus valia buvo skirti Juozapui, Artumos redakcija apsilankė dar vienoje Šv. Juozapo parapijoje – Lukšiuose, Šakių rajone, Vilkaviškio vyskupijoje. Kaip atrodo parapijos gyvenimas ir kaip šventasis Juozapas darbuojasi zanavykų žemėje? „Jis labai žemiškas, – taip apie savo naująjį parapijos kunigą Eugenijų Naujalį sako parapijietis Robertas, – neskirsto žmonių į kastas.“ O svarbiausia, kad naująjį kleboną, pasak tikinčiųjų, tikrai veda uždeganti Dvasia.
Apie tai, kaip atsirado Kalėdos, gruodžio numeryje – pažintinis kunigo Artūro Kazlausko straipsnis. „Kalėdų didingumas – ne vien kūdikėlio gimime. Čia švenčiamas tarpininko tarp Dievo ir žmonijos atėjimas. Žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių Kristus – tiltas tarp Dangaus ir žemės, per savo auką atpirko žmoniją. Tai – didžiausia įmanoma Dievo dovana žmogui“, – teigia straipsnio autorius. O mes – ar vėl visą gruodį karštligiškai ieškosime materialių dovanų artimiesiems ir draugams? Nepamirškime esmės.
Kiek daug gali padaryti vienas žmogus, pašauktas tarnystei, liudija tikybos mokytojo specialybę pasirinkęs komikas, teologas ir tikybos mokytojas Justinas Visickas. Jo pašaukimas – liudyti jauno žmogaus dvasinę vertę ir jį ugdyti. „Pati nepopuliariausia kryptis pedagogų greitkelyje – tapti draugu. <...> Todėl šiuo metu mokausi girdėti ir išklausyti.“
Būtent su šiuo devizu – girdėti ir išklausyti – ir ženkime į naujuosius Viešpaties metus. Į visus tolimiausius pakraščius, įskaitant savo ir artimojo sielą.
Dovilė Zelčiūtė
Kodėl Dievas savo Sūnaus įsikūnijimo vieta pasirinko tokius atokius kampelius kaip Betliejus ir Nazaretas? Ką tai reiškia šiandien? Periferijos, paribių sąvoka įgauna visiškai kitą, gilesnę prasmę. Popiežius Pranciškus sako: „Juozapas, dailidė iš Nazareto, pasitikintis Dievo planu savo jaunai sužadėtinei ir sau pačiam, primena Bažnyčiai nukreipti žvilgsnį į tai, ką pasaulis šiandien atmeta ir ignoruoja.“ O juk ir mūsų slapčiausi jausmai gimsta ir auga sielos nepasiekiamoje periferijoje, kurią Dievas įžvelgia kiaurai.
Laišką Artumos skaitytojams redaktorius pradeda ekspresyvia intonacija, kurią išriša retorinis klausimas: „Ar galite įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų mūsų Kalėdos, jei Betliejaus piemenys būtų nekalbėję, nepasidaliję, neskelbę kitiems to, ką Viešpats jiems apreiškė per angelus apie Jėzaus gimimą? O koks būtų buvęs mūsų gyvenimas, jei moterys ir kiti mokiniai būtų nepaskelbę apie Prisikėlimą, o kankiniai nepaliudiję?.. Tad koks gi bus tas mūsų Sinodinis kelias, jei neišdrįsime jame dalyvauti – kalbėti, liudyti, klausyti, girdėti – jei manytume, kad, ai, neverta, kad nesame verti, nes kas čia manęs klausys?!“
Koks mūsų mažųjų santykis su Bažnyčia, kaip jie jaučiasi, atėję su vyresniaisiais į šventovę, ko jiems trūksta, ko – per daug, kas patinka? Šešerių metų Neda dalijasi: „Jeigu manęs paklaustų, ką aš galiu patarti kunigui, tai patarčiau, kad daugiau Mišių vaikams būtų ir dar patarčiau, kad pamokslai būtų trumpesni. Nes labai sunku sulaukti, kol pasibaigia...“ Ar vaikams svarbu, kad jų nuomonės išklausoma bažnyčioje, ar turi reikšmės kunigo išorė – sužinosite, atsivertę gruodžio Artumą. (Beje, popiežius sako, kad Sinodas turi apimti ir įtraukti vaikus – Artuma gali džiaugtis, kad į vaikų balsą įsiklauso kone kiekviename numeryje.)
Kaip atrodys Sinodinis kelias Lietuvoje, kur susiformavusi „tylos kultūra“? Ar mokėsim priimti kritiką? Į šiuos bei kitus aktualius ir visiems rūpimus klausimus Artuma atsakymų ieško drauge su psichologe, profesore, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademike Danute Gailiene. Ar ilgametis mūsų „treniravimasis“ prikąsti liežuvį ir nuolat cenzūruoti savo kalbą neišvirto į visišką nesikalbėjimą? – klausiama profesorės.
Gruodžio Artumoje rasime ir brolišką dvasininkų pokalbį apie Sinodą, o juos kalbinęs kunigas Artūras Kazlauskas kėlė klausimą, kokią kunigams, kaip žmonėms, reakciją sukėlė Sinodo pasiūlymas. Galbūt tai džiaugsmas ir geroji naujiena, anot Audriaus, nes Bažnyčiai įdomu, kaip gyvena paprastas žmogus? O gal džiugina, anot Vidmanto, kad kunigas irgi vertinamas tiesiog kaip Bažnyčios dalyvis, ne vadovas – ne tasai, kuris privaląs už viską atsakyti? Popiežius Pranciškus pasišovė siekti naikinti klerikalizmą. Kaip dvasininkai vertina šį reiškinį? Anot Andriaus, nuo senų laikų žmonės kunigą iškelia ant pjedestalo, o paskui bando jį nuversti. O gal įmanoma eiti drauge, išvien?
Lietuvos katalikiško gyvenimo Kronikos puslapiuose Saulena Žiugždaitė atkreipia dėmesį į esminius šiandienos gyvenimo skaudulius: esame vyskupų raginami melstis už pasieniečius ir karius, saugančius žmones ir sykiu – žmoniškumą, maldoje nepamiršti pabėgėlių, migrantų. Nepamiršti moterų ir vaikų, ligonių. Taigi, ar mūsų širdys gali būti kaip gailestingojo samariečio, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais ar malda, turinčia mums dažnai nesuvokiamą galią?
Kaip šiais metais atrodė mūsų įsiklausymas į vargstančiųjų poreikius ir darbai jų labui? Artumos pokalbyje dalyvavo LVK socialinių reikalų tarybos pirmininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Vilniaus Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centro Betanija vadovas Miroslavas Seniutis, LR Seimo narys, socialinio darbo pedagogas Linas Kukuraitis, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Marius Venskus. Pašnekovus kalbino Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. „Žmonės patyrė baimę, vienišumą, abejones. Tapo akivaizdi nuoširdaus bendravimo stoka...“ – pasakoja kunigas Marius. „Mūsų karta pirmą kartą išgyvena tokį reiškinį, kuris krizėje suvienija visą pasaulį, – teigia Kęstutis Kėvalas. – Išgyvename vargšo būseną.“ Blogiausia, kas įvykę, – tai visuomenės susipriešinimas... Apie galimas išeitis ir pagalbos būdus – gruodžio numeryje.
Užbaigdama šiuos metus, kurie popiežiaus Pranciškaus valia buvo skirti Juozapui, Artumos redakcija apsilankė dar vienoje Šv. Juozapo parapijoje – Lukšiuose, Šakių rajone, Vilkaviškio vyskupijoje. Kaip atrodo parapijos gyvenimas ir kaip šventasis Juozapas darbuojasi zanavykų žemėje? „Jis labai žemiškas, – taip apie savo naująjį parapijos kunigą Eugenijų Naujalį sako parapijietis Robertas, – neskirsto žmonių į kastas.“ O svarbiausia, kad naująjį kleboną, pasak tikinčiųjų, tikrai veda uždeganti Dvasia.
Apie tai, kaip atsirado Kalėdos, gruodžio numeryje – pažintinis kunigo Artūro Kazlausko straipsnis. „Kalėdų didingumas – ne vien kūdikėlio gimime. Čia švenčiamas tarpininko tarp Dievo ir žmonijos atėjimas. Žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių Kristus – tiltas tarp Dangaus ir žemės, per savo auką atpirko žmoniją. Tai – didžiausia įmanoma Dievo dovana žmogui“, – teigia straipsnio autorius. O mes – ar vėl visą gruodį karštligiškai ieškosime materialių dovanų artimiesiems ir draugams? Nepamirškime esmės.
Kiek daug gali padaryti vienas žmogus, pašauktas tarnystei, liudija tikybos mokytojo specialybę pasirinkęs komikas, teologas ir tikybos mokytojas Justinas Visickas. Jo pašaukimas – liudyti jauno žmogaus dvasinę vertę ir jį ugdyti. „Pati nepopuliariausia kryptis pedagogų greitkelyje – tapti draugu. <...> Todėl šiuo metu mokausi girdėti ir išklausyti.“
Būtent su šiuo devizu – girdėti ir išklausyti – ir ženkime į naujuosius Viešpaties metus. Į visus tolimiausius pakraščius, įskaitant savo ir artimojo sielą.
Dovilė Zelčiūtė