Vasaros Artuma: kaip skambėjo Šeimos metai ir Sinodas Lietuvoje?
Netikėtas ir įdomiai derantis šiųmetis teminis dvigarsis Bažnyčioje: Šeima – kaip meilės džiaugsmas ir Sinodinis kelias, kurio didysis siekis – tiesos imperatyvas (net jei toji tiesa ne visada patogi, graži ar džiuginanti). Abi temas iš esmės sieja aistringas popiežiaus Pranciškaus troškimas, raginantis Bažnyčią atsinaujinti.
„Šeimos metai Lietuvoje nesuskambėjo“, – pripažino vienas ganytojas. Kodėl? Ar vis dėlto įmanomas meilės džiaugsmas šių dienų žmogiškose dramose, ar popiežius Pranciškus – nepataisomas svajoklis?
Tad iškilmingai uždarius Šeimos-Amoris laetitia metus Bažnyčioje ir Sinodinio kelio etapą Lietuvoje, Artuma klausia: o kaip mums sekėsi keliauti kartu? Ar pavyko tos įsiklausymo pratybos? Ką kuždėjo Šventoji Dvasia? Ar buvo išgirsti kitokių balsai? Ar ėjusieji šiuo keliu galėtų patvirtinti, jog žingsniai buvo drąsūs, o kelionės tikslas pasiektas? Ir kas toliau?..
Artuma kalbina pagrindinį Sinodo koordinatorių Lietuvoje Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių. „Sinodinio kelio esmė yra ne paruošti apibendrinimus ir padauginti dokumentų skaičių, bet išmokyti kalbėjimo ir klausymosi kultūros“, – teigia ganytojas. Ar priėmė šį Bažnyčios kvietimą tikintieji ir bažnyčios nelankantieji? Kokios katalikiškų bendruomenių gyvenimo tendencijos išryškėjo?
Vasarinė Artuma žvelgia į Sinodą Lietuvoje iš dviejų labai skirtingų kampų – intelektualų, teologų, akademikų... ir intelekto negalią turinčių bei jų artimųjų perspektyvos. Štai keli Sinodinio kelio fragmentai iš „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, kuriose – žmonės, turintys proto negalią, bei jų šeimos nariai ir draugai: „Norisi, kad mus priimtų. Svarbu, kad Bažnyčioje savo vietą rastų kiekvienas žmogus.“ Ir skaudesnė tiesa: „Aš turėjau keletą metų prašyti, kad paruoštų sakramentams mano dukrą su negalia. Kiti tėvai dažnai nuleidžia rankas...“ O štai Sinodo akademinės grupės vienas iniciatorių kunigas profesorius Romualdas Dulskis, trumpai apžvelgęs savo grupės įžvalgas bei pasiūlymus, klausia: ar šis Sinodinis kelias liks tik dar vienu eiliniu formaliu renginiu? Gal vis dėlto tie svarstymai neužsigulės kurijų stalčiuose, bet taps Bažnyčios gyvenimo realybe?
O ką Dvasia atvėrė vienuolijų bendruomenėms, pokalbio Artuma pakvietė seserį Gintautę Giedrimaitę CC – Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkę, seserį Virginiją Bandzevičiūtę SF – vienuolijų sinodinės komandos koordinatorę, ir tėvą Aldoną Gudaitį SJ – Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos tarybos narį. „Svarbu, – sako jie, – kad seserys ir vėliau prisijungę broliai pradėjo daugiau kalbėtis tarpusavyje, dalytis patirtimis. Visi buvom įnikę į apaštalavimo darbus, bet... atitolom vieni nuo kitų.“ Ar jų pokalbiuose veikė vien Šventoji Dvasia? Apie tai – tėvo Aldono įžvalgos. O karo situacija, anot sesers Gintautės, apvalė nuo bereikalingų dalykų.
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, artėjant palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidams Marijampolėje, sklaido ir cituoja tėvo Jurgio darbus bei įžvalgas ir lygina jas su dabartiniu Sinodo keliu. „1923 m. spalio 12 d. (Matulaitis) oficialiu raštu pranešė, kad nusprendė sušaukti sinodą. Kodėl? Nes pasaulis nebuvo ramus ir paprastas“, – rašo sesuo Viktorija. Praėjus visam šimtmečiui pasaulis ir vėl kryžkelėje...
Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų išvakarėse Artuma užsuka į Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapiją. Kokiomis tradicijomis ji, vadovaujama kunigo Vytauto Gedvainio, alsuoja? Kaip sekasi parapijai sutarti su savo vedliu, kokiais bruožais pasižymi ši išskirtinė ir visai tradicinė bendruomenė? Ką patiems reiškia Žemaičių Kalvarija, Kalnai ir Lurdas, skaitykite vasaros Artumoje.
Popiežius Pranciškus įstabia homilija užbaigė Šeimos metus. „Visi jūs, sutuoktiniai, kurdami šeimas, padedami Kristaus malonės, priėmėte drąsų sprendimą: laisvę naudoti ne sau, bet mylėti asmenis, kuriuos Dievas pastatė šalia jūsų“, – sakė Pranciškus. Bažnyčia, anot popiežiaus, taip pat prasidėjo nuo šeimos, Šventosios Šeimos. Ir tai yra viena svarbiausių kiekvienos šeimos jungčių su Dievu. X pasaulinio šeimų susitikimo tema – „Šeimos meilė: pašaukimas ir kelias į šventumą“. Palaiminti girdintys, skaitantys popiežiaus žodžius ir siekiantys jais gyventi. Apie šeimą šiame numeryje – išties daug tekstų, ir intelektualių, ir populiarių, skirtų įvairaus skonio skaitytojui. Gal atrasime ir savos šeimos modelį?
Ar kada nors pasaulio žmonės, nebūtinai tikintieji, taps žmonijos šeima ir ims rūpintis vienas kitu kaip savo šeimos nariais? Kaip kad stengiasi rūpintis ūmiai plūstelėjusiais pabėgėliais ir migrantais mūsų broliai ir seserys lietuviai? Kaip mums sekasi priimti kitataučius ir empatiškai elgtis su gimtuosius namus palikusiais užsieniečiais, šiame numeryje, prabėgus lygiai metams nuo migrantų krizės pradžios, pasakoja penkios šį sunkų darbą Lietuvoje, ir valstybinėse, ir visuomeninėse įstaigose, dirbančios moterys: Ieva, Agneta, Beatričė, Eglė ir Deimantė.
Artumos redaktorius Darius Chmieliauskas rubrikoje „Kūrėjo žvilgsnis“ kalbina dailininką ir žurnalistą Vaidotą Žuką. Dailininkas, pastebėjęs, jog karo akivaizdoje pokalbiai apie meną atrodo gerokai „ne į temą“, vis dėlto nuoširdžiai atsiveria. „Barbarybės akivaizdoje – dar didesnė kūrybos prasmė“, – teigia menininkas. Seniai ilgėjausi tokio pilietiško, „nesušukuoto“ kūrėjo žvilgsnio į mus supantį pasaulį, meno suvokimą, Bažnyčią. Atgaiva. Tebūnie ir Jums, mieli skaitytojai!
Artuma kviečia Jus į turiningą vasaros laiką, naujus atradimus ir didžiųjų atlaidų bei poilsio atgaivą. Dvigubas numeris – dvigubam džiaugsmui ir malonumui!
Dovilė Zelčiūtė
Netikėtas ir įdomiai derantis šiųmetis teminis dvigarsis Bažnyčioje: Šeima – kaip meilės džiaugsmas ir Sinodinis kelias, kurio didysis siekis – tiesos imperatyvas (net jei toji tiesa ne visada patogi, graži ar džiuginanti). Abi temas iš esmės sieja aistringas popiežiaus Pranciškaus troškimas, raginantis Bažnyčią atsinaujinti.
„Šeimos metai Lietuvoje nesuskambėjo“, – pripažino vienas ganytojas. Kodėl? Ar vis dėlto įmanomas meilės džiaugsmas šių dienų žmogiškose dramose, ar popiežius Pranciškus – nepataisomas svajoklis?
Tad iškilmingai uždarius Šeimos-Amoris laetitia metus Bažnyčioje ir Sinodinio kelio etapą Lietuvoje, Artuma klausia: o kaip mums sekėsi keliauti kartu? Ar pavyko tos įsiklausymo pratybos? Ką kuždėjo Šventoji Dvasia? Ar buvo išgirsti kitokių balsai? Ar ėjusieji šiuo keliu galėtų patvirtinti, jog žingsniai buvo drąsūs, o kelionės tikslas pasiektas? Ir kas toliau?..
Artuma kalbina pagrindinį Sinodo koordinatorių Lietuvoje Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių. „Sinodinio kelio esmė yra ne paruošti apibendrinimus ir padauginti dokumentų skaičių, bet išmokyti kalbėjimo ir klausymosi kultūros“, – teigia ganytojas. Ar priėmė šį Bažnyčios kvietimą tikintieji ir bažnyčios nelankantieji? Kokios katalikiškų bendruomenių gyvenimo tendencijos išryškėjo?
Vasarinė Artuma žvelgia į Sinodą Lietuvoje iš dviejų labai skirtingų kampų – intelektualų, teologų, akademikų... ir intelekto negalią turinčių bei jų artimųjų perspektyvos. Štai keli Sinodinio kelio fragmentai iš „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, kuriose – žmonės, turintys proto negalią, bei jų šeimos nariai ir draugai: „Norisi, kad mus priimtų. Svarbu, kad Bažnyčioje savo vietą rastų kiekvienas žmogus.“ Ir skaudesnė tiesa: „Aš turėjau keletą metų prašyti, kad paruoštų sakramentams mano dukrą su negalia. Kiti tėvai dažnai nuleidžia rankas...“ O štai Sinodo akademinės grupės vienas iniciatorių kunigas profesorius Romualdas Dulskis, trumpai apžvelgęs savo grupės įžvalgas bei pasiūlymus, klausia: ar šis Sinodinis kelias liks tik dar vienu eiliniu formaliu renginiu? Gal vis dėlto tie svarstymai neužsigulės kurijų stalčiuose, bet taps Bažnyčios gyvenimo realybe?
O ką Dvasia atvėrė vienuolijų bendruomenėms, pokalbio Artuma pakvietė seserį Gintautę Giedrimaitę CC – Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkę, seserį Virginiją Bandzevičiūtę SF – vienuolijų sinodinės komandos koordinatorę, ir tėvą Aldoną Gudaitį SJ – Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos tarybos narį. „Svarbu, – sako jie, – kad seserys ir vėliau prisijungę broliai pradėjo daugiau kalbėtis tarpusavyje, dalytis patirtimis. Visi buvom įnikę į apaštalavimo darbus, bet... atitolom vieni nuo kitų.“ Ar jų pokalbiuose veikė vien Šventoji Dvasia? Apie tai – tėvo Aldono įžvalgos. O karo situacija, anot sesers Gintautės, apvalė nuo bereikalingų dalykų.
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, artėjant palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidams Marijampolėje, sklaido ir cituoja tėvo Jurgio darbus bei įžvalgas ir lygina jas su dabartiniu Sinodo keliu. „1923 m. spalio 12 d. (Matulaitis) oficialiu raštu pranešė, kad nusprendė sušaukti sinodą. Kodėl? Nes pasaulis nebuvo ramus ir paprastas“, – rašo sesuo Viktorija. Praėjus visam šimtmečiui pasaulis ir vėl kryžkelėje...
Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų išvakarėse Artuma užsuka į Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapiją. Kokiomis tradicijomis ji, vadovaujama kunigo Vytauto Gedvainio, alsuoja? Kaip sekasi parapijai sutarti su savo vedliu, kokiais bruožais pasižymi ši išskirtinė ir visai tradicinė bendruomenė? Ką patiems reiškia Žemaičių Kalvarija, Kalnai ir Lurdas, skaitykite vasaros Artumoje.
Popiežius Pranciškus įstabia homilija užbaigė Šeimos metus. „Visi jūs, sutuoktiniai, kurdami šeimas, padedami Kristaus malonės, priėmėte drąsų sprendimą: laisvę naudoti ne sau, bet mylėti asmenis, kuriuos Dievas pastatė šalia jūsų“, – sakė Pranciškus. Bažnyčia, anot popiežiaus, taip pat prasidėjo nuo šeimos, Šventosios Šeimos. Ir tai yra viena svarbiausių kiekvienos šeimos jungčių su Dievu. X pasaulinio šeimų susitikimo tema – „Šeimos meilė: pašaukimas ir kelias į šventumą“. Palaiminti girdintys, skaitantys popiežiaus žodžius ir siekiantys jais gyventi. Apie šeimą šiame numeryje – išties daug tekstų, ir intelektualių, ir populiarių, skirtų įvairaus skonio skaitytojui. Gal atrasime ir savos šeimos modelį?
Ar kada nors pasaulio žmonės, nebūtinai tikintieji, taps žmonijos šeima ir ims rūpintis vienas kitu kaip savo šeimos nariais? Kaip kad stengiasi rūpintis ūmiai plūstelėjusiais pabėgėliais ir migrantais mūsų broliai ir seserys lietuviai? Kaip mums sekasi priimti kitataučius ir empatiškai elgtis su gimtuosius namus palikusiais užsieniečiais, šiame numeryje, prabėgus lygiai metams nuo migrantų krizės pradžios, pasakoja penkios šį sunkų darbą Lietuvoje, ir valstybinėse, ir visuomeninėse įstaigose, dirbančios moterys: Ieva, Agneta, Beatričė, Eglė ir Deimantė.
Artumos redaktorius Darius Chmieliauskas rubrikoje „Kūrėjo žvilgsnis“ kalbina dailininką ir žurnalistą Vaidotą Žuką. Dailininkas, pastebėjęs, jog karo akivaizdoje pokalbiai apie meną atrodo gerokai „ne į temą“, vis dėlto nuoširdžiai atsiveria. „Barbarybės akivaizdoje – dar didesnė kūrybos prasmė“, – teigia menininkas. Seniai ilgėjausi tokio pilietiško, „nesušukuoto“ kūrėjo žvilgsnio į mus supantį pasaulį, meno suvokimą, Bažnyčią. Atgaiva. Tebūnie ir Jums, mieli skaitytojai!
Artuma kviečia Jus į turiningą vasaros laiką, naujus atradimus ir didžiųjų atlaidų bei poilsio atgaivą. Dvigubas numeris – dvigubam džiaugsmui ir malonumui!
Dovilė Zelčiūtė