Kovo „Artuma“: kopimas į kalną – Gavėnios stebuklų ir Sinodiniame kelyje
Gavėnios antrąjį sekmadienį girdime Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus atsimainymą „ant aukšto kalno“ – vieną įspūdingiausių Naujojo Testamento akimirkų. O kovo „Artumos“ viršelis simboliškai vaizduoja būtent šią sceną. Ir pagrindinis leitmotyvas, siejantis daugelį šio numerio temų, – tai kopimas į aukštesnius ar mažesnius mūsų kalnus tam, kad pasiektume mums atsiveriantį stebuklą bei grožį.
Popiežius Pranciškus Gavėniai skirtame laiške kviečia įžvelgti stiprų ryšį tarp šio liturginio laikotarpio ir tebevykstančio Sinodinio kelio. „Reikia leistis į kelią, kylantį aukštyn, reikalaujantį pastangų, pasiaukojimo ir susikaupimo, panašiai kaip žygyje kopiant į kalnus“, – rašo Šventasis Tėvas.
„Tik į priekį!“ – mėgdavo sakyti šviesaus atminimo Palendrių benediktinų vienuolis tėvas Žėraras. „Artumos“ redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas Laiške skaitytojams, minėdamas kovo 31-ąją būsiančias daugelio mylimo vienuolio iškeliavimo metines, dalijasi jo laišku. „Nors gavau jį prieš 7 metus, tačiau, manding, jis – pranašiškas, nes labai sinodiškas. Buvo dar daug metų iki popiežiaus pasiūlyto Sinodinio kelio, o tėvas Žėraras, čia aptardamas hierarchijos, dvasininkijos ir pasauliečių santykius, pataiko kaip į šerdį“, – rašo diakonas Darius.
Savo sunkų „kopimą į kalną“ vis dar išgyvena Ukrainos žmonės, jau metus priversti didvyriškai stovėti neteisingo ir žiauraus karo akivaizdoje. „Artuma“ kviečia skaityti nuotolinio pokalbio ištraukas su nuncijumi Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku. „Dabar Bachmute, Soledare vyksta labai įnirtingi mūšiai. Neseniai karo kapelionas atsiuntė nuotrauką. Kariškiui jis padovanojo rožinį, kurio dalelė sulaikė skeveldrą. Medikai negalėjo paaiškinti, kodėl skeveldra sustojo ir neįėjo į kūną“, – tekste, pavadintame „Prašau stebuklo“, dalijasi arkivyskupas Kulbokas, nepalikęs Ukrainos ir sunkiausiu metu.
Savo „kalnus“ per šiuos metus įveikė ir tie Lietuvos krikščionys ortodoksai, kurie atsiribojo nuo karą šlovinančio Maskvos patriarcho Kirilo ir už tai buvo šmeižiami, o galiausiai – ir pašalinti iš kunigystės. Tačiau vasario 17-ąją sulaukėme žinios, kad Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas panaikino šią neteisingą bausmę penkiems kunigams ir priėmė savo globon. „Penkiems kunigams visuomenė gali padėkoti ne tik už drąsos bei sąžinės pavyzdį – puikiai komunikuodami ir kantriai aiškindami įvairius teologinius, teisinius, istorinius niuansus, šie krikščionys padėjo mums geriau suprasti, kas yra Ortodoksų Bažnyčia, kaip ji veikia ir kodėl Maskvos patriarchatas anaiptol nėra lygu visai ortodoksijai“, – komentare „Drąsus spėjimas dėl Visuotinio patriarchato Lietuvoje“ rašo Simonas Bendžius.
Kopti į kalną lengviau, kai nesi vienas. Caritas – tai organizacija, kuri Lietuvoje pastaruosius 30 metų padeda žmonėms pakilti. Kokią žymę Carito atkūrimas Nepriklausomybės pradžioje paliko tuometiniam jaunimui, kaip veiklus gailestingumas plito ir kuo Caritas gyvas šiandien? „Žinojome, Lietuva bus laisva, tačiau patiems tapti valstybės ir Carito atgimimo liudininkais buvo didelis įvykis. Buvome jauni, bet aiškiai suvokėme, koks svarbus Carito kvietimas „Kilti ir kelti!“ tuo laiku“, – prisimena viena iš pašnekovių Aušra Kelpšienė straipsnyje „Caritas: istoriją kurkim kartu!“
Viena iš „Artumai“ svarbių Sinodinio kelio temų – moterų vaidmuo Bažnyčioje; šįkart skaitykite komentarą „Daiktavardžiai, įvardžiai ir mes pačios“, kurio autorė – JAV lietuvė, poetė, filosofijos mokslų daktarė Marija Stankus-Saulaitė. Ji pasakoja apie lietuvio ausiai neįprastos savo dvigubos pavardės istoriją ir kartais per daug „vyrišką“ kalbos viešojoje erdvėje vartojimą: „Lietuvos laikraščiuose ir programose tebeskaitau ir girdžiu tokių kuriozų, kai moteris apie savo profesiją ir save kalba vyriškąja gimine, apie savo dukters požymius kalba vyriškosios giminės įvardžiais, būdvardžiais, daiktavardžiais. Pagalvoju, kaip jausčiausi gyvendama Lietuvoje, kur negimiau ir nesu gyvenusi, jei apie mane būtų buvę kalbama vyriškosios giminės terminais arba mano brolis būtų buvęs kalbiškai svarbesnis už mane...“
Sinodinio kelio esmę aptaria „Artumos“ skaitytojams gerai pažįstamas čekų teologas, disidentas ir kunigas Tomášas Halíkas. Kuo svarbus Bažnyčios atsinaujinimas ir kaip su tuo susijusi Sinodinė kelionė? Tai jis apmąsto vasario pradžioje į Europos žemyno sinodinę asamblėją Prahoje susirinkusiems dalyviams. „Daugelyje Europos šalių bažnyčios, vienuolynai ir seminarijos yra tuščios arba pustuštės. Jėzus mums sako tą patį, ką ir išsekusiems žvejams: ‚Pabandykite dar kartą, irkitės į gelmę.‘ Bandyti iš naujo – tai nekartoti senų klaidų. Reikia drąsos ir atkaklumo, norint palikti seklumą ir eiti į gelmę“, – sako kunigas Halíkas. Išsamiau – tekste „Kodėl jūs bijote – argi neturite tikėjimo?“
Šios ir kitos temos – kovo „Artumoje“!
Gavėnios antrąjį sekmadienį girdime Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus atsimainymą „ant aukšto kalno“ – vieną įspūdingiausių Naujojo Testamento akimirkų. O kovo „Artumos“ viršelis simboliškai vaizduoja būtent šią sceną. Ir pagrindinis leitmotyvas, siejantis daugelį šio numerio temų, – tai kopimas į aukštesnius ar mažesnius mūsų kalnus tam, kad pasiektume mums atsiveriantį stebuklą bei grožį.
Popiežius Pranciškus Gavėniai skirtame laiške kviečia įžvelgti stiprų ryšį tarp šio liturginio laikotarpio ir tebevykstančio Sinodinio kelio. „Reikia leistis į kelią, kylantį aukštyn, reikalaujantį pastangų, pasiaukojimo ir susikaupimo, panašiai kaip žygyje kopiant į kalnus“, – rašo Šventasis Tėvas.
„Tik į priekį!“ – mėgdavo sakyti šviesaus atminimo Palendrių benediktinų vienuolis tėvas Žėraras. „Artumos“ redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas Laiške skaitytojams, minėdamas kovo 31-ąją būsiančias daugelio mylimo vienuolio iškeliavimo metines, dalijasi jo laišku. „Nors gavau jį prieš 7 metus, tačiau, manding, jis – pranašiškas, nes labai sinodiškas. Buvo dar daug metų iki popiežiaus pasiūlyto Sinodinio kelio, o tėvas Žėraras, čia aptardamas hierarchijos, dvasininkijos ir pasauliečių santykius, pataiko kaip į šerdį“, – rašo diakonas Darius.
Savo sunkų „kopimą į kalną“ vis dar išgyvena Ukrainos žmonės, jau metus priversti didvyriškai stovėti neteisingo ir žiauraus karo akivaizdoje. „Artuma“ kviečia skaityti nuotolinio pokalbio ištraukas su nuncijumi Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku. „Dabar Bachmute, Soledare vyksta labai įnirtingi mūšiai. Neseniai karo kapelionas atsiuntė nuotrauką. Kariškiui jis padovanojo rožinį, kurio dalelė sulaikė skeveldrą. Medikai negalėjo paaiškinti, kodėl skeveldra sustojo ir neįėjo į kūną“, – tekste, pavadintame „Prašau stebuklo“, dalijasi arkivyskupas Kulbokas, nepalikęs Ukrainos ir sunkiausiu metu.
Savo „kalnus“ per šiuos metus įveikė ir tie Lietuvos krikščionys ortodoksai, kurie atsiribojo nuo karą šlovinančio Maskvos patriarcho Kirilo ir už tai buvo šmeižiami, o galiausiai – ir pašalinti iš kunigystės. Tačiau vasario 17-ąją sulaukėme žinios, kad Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas panaikino šią neteisingą bausmę penkiems kunigams ir priėmė savo globon. „Penkiems kunigams visuomenė gali padėkoti ne tik už drąsos bei sąžinės pavyzdį – puikiai komunikuodami ir kantriai aiškindami įvairius teologinius, teisinius, istorinius niuansus, šie krikščionys padėjo mums geriau suprasti, kas yra Ortodoksų Bažnyčia, kaip ji veikia ir kodėl Maskvos patriarchatas anaiptol nėra lygu visai ortodoksijai“, – komentare „Drąsus spėjimas dėl Visuotinio patriarchato Lietuvoje“ rašo Simonas Bendžius.
Kopti į kalną lengviau, kai nesi vienas. Caritas – tai organizacija, kuri Lietuvoje pastaruosius 30 metų padeda žmonėms pakilti. Kokią žymę Carito atkūrimas Nepriklausomybės pradžioje paliko tuometiniam jaunimui, kaip veiklus gailestingumas plito ir kuo Caritas gyvas šiandien? „Žinojome, Lietuva bus laisva, tačiau patiems tapti valstybės ir Carito atgimimo liudininkais buvo didelis įvykis. Buvome jauni, bet aiškiai suvokėme, koks svarbus Carito kvietimas „Kilti ir kelti!“ tuo laiku“, – prisimena viena iš pašnekovių Aušra Kelpšienė straipsnyje „Caritas: istoriją kurkim kartu!“
Viena iš „Artumai“ svarbių Sinodinio kelio temų – moterų vaidmuo Bažnyčioje; šįkart skaitykite komentarą „Daiktavardžiai, įvardžiai ir mes pačios“, kurio autorė – JAV lietuvė, poetė, filosofijos mokslų daktarė Marija Stankus-Saulaitė. Ji pasakoja apie lietuvio ausiai neįprastos savo dvigubos pavardės istoriją ir kartais per daug „vyrišką“ kalbos viešojoje erdvėje vartojimą: „Lietuvos laikraščiuose ir programose tebeskaitau ir girdžiu tokių kuriozų, kai moteris apie savo profesiją ir save kalba vyriškąja gimine, apie savo dukters požymius kalba vyriškosios giminės įvardžiais, būdvardžiais, daiktavardžiais. Pagalvoju, kaip jausčiausi gyvendama Lietuvoje, kur negimiau ir nesu gyvenusi, jei apie mane būtų buvę kalbama vyriškosios giminės terminais arba mano brolis būtų buvęs kalbiškai svarbesnis už mane...“
Sinodinio kelio esmę aptaria „Artumos“ skaitytojams gerai pažįstamas čekų teologas, disidentas ir kunigas Tomášas Halíkas. Kuo svarbus Bažnyčios atsinaujinimas ir kaip su tuo susijusi Sinodinė kelionė? Tai jis apmąsto vasario pradžioje į Europos žemyno sinodinę asamblėją Prahoje susirinkusiems dalyviams. „Daugelyje Europos šalių bažnyčios, vienuolynai ir seminarijos yra tuščios arba pustuštės. Jėzus mums sako tą patį, ką ir išsekusiems žvejams: ‚Pabandykite dar kartą, irkitės į gelmę.‘ Bandyti iš naujo – tai nekartoti senų klaidų. Reikia drąsos ir atkaklumo, norint palikti seklumą ir eiti į gelmę“, – sako kunigas Halíkas. Išsamiau – tekste „Kodėl jūs bijote – argi neturite tikėjimo?“
Šios ir kitos temos – kovo „Artumoje“!