Rugsėjo Artuma: apie kunigiškojo pašaukimo džiaugsmą ir skausmą
Apie tai atvirai ir drąsiai rugsėjo Artumoje kalba įpusėję savo kelią seminaristai ir jau patyrę jų ugdytojai kunigai. Jie patys klausia: ką rengia seminarijos – kunigus vienuoliniam gyvenimui ar ganytojus, gyvenančius šiandienos pasaulyje? Tad kas vyrus paskatina rinktis kunigystę, kas padeda nesusvyruoti net skandalams netylant ir Lietuvos, ir Visuotinėje Bažnyčioje?
Galima sakyti, kad daugelis tekstų šioje Artumoje apie pašaukimą į kunigystę yra „be grimo“, ir tai kuria realybės jausmą bei artumą. Nors dažnas vis dar nori idealizuoti kunigus, – juk trokštame, kad kitas žmogus, kurį mes pažįstame, būtų... tobulas. Kad galėtume į jį lygiuotis kaip į idealą. Tačiau įvairiausi suklupimai pirmiausia šeimų gyvenime, o paskui – kunigų parodo svarbiausią dalyką – vienas Dievas tobulas. O mums visiems be išimties reikalinga gelbstinti broliška ranka, atgaila ir kritinis mąstymas – ką galiu padaryti geriau. To reikia šeimoms – neužglaistyti problemų ir kreiptis pagalbos, kol jos dar nedidelės; to paties reikia ir dvasininkams. Taigi, susipažinkite, kaip šiandien klierikai ir kunigai mato savąjį pašaukimą ir jo ugdymą.O jie kaip susitarę dalijasi, kad pagrindinė priežastis, atvedusi juos į seminariją, – įkvepiantis kunigų pavyzdys ir asmeninė patirtis Bažnyčioje. Ši leido pastebėti savąjį pašaukimą, kurį ne kiekvienas priėmė kaip labai aiškų. Studijos seminarijoje padeda atsiskleisti, augti, bręsti, tačiau ir apriboja... Seminaristai sako, kad dalis apribojimų nenaudingi, nes gyvenimas seminarijoje visai kitoks nei parapijoje. Ir nors vis daugiau viešumoje girdima skandalų, liečiančių kunigus ir kunigystę, bet troškimas atsiliepti į pašaukimą stipresnis nei nusivylimas.
„Jaunuolis tikrai neturėtų bijoti ateiti į kunigų seminariją, nes pajutęs širdyje kitą pašaukimą gali išeiti bet kurią dieną“, – sako ką tik baigęs Kauno kunigų seminarijos rektoriaus kadenciją kunigas Ramūnas Norkus. Jis kalba, kad seminarijos labiau įsiklauso į jaunuolius ir vis atsinaujina.
Seminarijos dvasios tėvas kunigas Ramutis Janšauskas tiesiai šviesiai sako, kad seminaristai turi būti rengiami ne vienuolinei tarnystei, bet žmonėms, gyvenantiems šių dienų pasaulyje; kunigas atvirai svarsto, kokia sistema seminarijoje geriau paruoštų vyrus kunigystei parapijose, nes kone visi kunigai gali paliudyti, kad atėjimas tarnauti po seminarijos parapijoje yra didelis iššūkis.
Kunigas Rastislavas Dluhý CSsR – misionierius redemptoristas, tarnaujantis Lietuvoje ir buvęs ilgametis savo vienuolijos seminarijos prefektas, – teigia, kad šiais laikais ugdant klierikus gerokai daugiau dėmesio būtina skirti žmogiškajam ugdymui. Nors kunigas gali būti išsilavinęs, besimeldžiantis, tačiau visiškai nemokėti prisiartinti prie žmonių. Jo nuomone, „nereikia bijoti į seminaristų ugdymą įtraukti daugiau subrendusių pasauliečių“ bei „praplėsti „ugdymo erdvę“ už seminarijos ribų. Jaunam žmogui svarbu suvokti, kad jis yra pašauktas kaip vienas iš tikinčiųjų, esantis tarp jų ir dėl jų.“
Kunigų pasidalijimą apie pašaukimą, seminarijas ir ugdymą skaitykite rugsėjo Artumoje.
„Dovanai gavote, dovanai duokite“, – primena kunigams popiežius Pranciškus. Už ką jis dėkoja jiems ir dėl kokių pavojų įspėja? Kodėl prarandamas uolumas tarnauti ir troškimas rūpintis žmonėmis?..
Visas popiežiaus laiškas Romos kunigams alsuoja nuoširdžiu broliškumu atjaučiant kunigus sunkioje kasdienėje tarnystėje, kai nesimato darbo vaisių, kai lydi nuovargis, ir perspėja, kad kunigiškoji tarnystė nėra matuojama pastoraciniais laimėjimais, darbo įkarščiu ar sklandžia ir efektyvia dienotvarke. Popiežius sako, kad pagrindinis tarnystės matmuo yra artimas santykis su Kristumi. Kaip ir visas laiškas, taip ir pati jo pabaiga atskleidžia tėvišką meilę: „Priešais Salus Populi Romani paveikslą meldžiausi už jus. Prašiau Mergelės Marijos jus saugoti ir globoti, išdžiovinti slapčia išlietas jūsų ašaras, atgaivinti jumyse tarnystės džiaugsmą ir padaryti jus kasdien Jėzų mylinčiais ganytojais, pasirengusiais be saiko atiduoti savo gyvenimą iš meilės Jam. Dėkoju jums už tai, ką darote, ir už tai, kas esate. Laiminu jus ir lydžiu maldoje. Ir, prašau, nepamirškite melstis už mane. Broliškai, Pranciškus.“
Be to, rugsėjo 24-ają minėsime jau 109-ąją Pabėgėlių ir migrantų dieną, tad atidžiau žvelgiame į tuos, kurie buvo priversti palikti gimtąją šalį. Kaip atrodo gerojo samariečio pamokos, realiai susidūrus su migrantais ir pabėgėliais Lietuvoje?
Vieni jų mums savi ir mylimi, o kiti – nepažįstami, dėl to jų bijome, net smerkiame. Su ukrainiečiais mus sieja bendra istorija, tad tą pačią minutę, prasidėjus karui, visi ėmėmės pagalbos. Šią vasarą karitiečiai parvežė mums dovanų – jautrių istorijų iš Ukrainos, kurias skaitykime Ievos Urbonaitės straipsnyje „Apie pragarą ir prisikėlimą Irpinėje“. O Jūratė Kuodytė dalijasi apie patirtį savo namuose priimant pabėgėlę iš Ukrainos. Marina pradžioje atrodė netgi kiek aikštinga! Perskaitę tekstą „Sudie, Maryna“, suprasite, koks lėtas, jautrus ir skaudus susitaikymas su pasikeitusiu per naktį gyvenimu. Neįmanoma pagreitinti supratimo, reikia laiko ir meilės, kuri visai nesaldi...
Kaip suprasti ir priimti migrantus iš Afrikos, Artimųjų Rytų? Kunigas Artūras Kazlauskas supažindina su biografiniu romanu Broliukas, kurią popiežius Pranciškus rekomenduoja perskaityti kiekvienam katalikui (jai perskaityti pakaks poros valandų, o po to „atskaityti“ nebepavyks…).
Labai svarbi žinia šeimoms (o sykiu ir kritinės pastabos apie pavojus Lenkijos Bažnyčiai) – rugsėjo 10 d. Lenkijos kaime Markovoje prie Žešuvo didžiulė šventė! Šio kaimo gyventojai – Ulmų šeima – bus skelbiami palaimintaisiais. Visa Ulmų šeima – vyras, žmona ir 7 vaikai – buvo išžudyta dėl žydų slėpimo. Kuo ypatingas kaimas, kuriame gyveno būsimi palaimintieji? Daugiau apie juos skaitykite dr. Katarzynos Korzeniewskos tekste „Ulmų šeima – nauji palaimintieji. Ženklas ir paraginimas“.
Rugsėjo Artumos vienu ypu tikrai neperskaitysite, nes ji pilna suartinančių nuoširdžių tekstų, kuriuose slypi klausimai kiekvienam skaitančiajam – o kaip tu girdi Dievo pašaukimą?
Vijoleta Vitkauskienė