Vasario Artuma: kaip ŠVENČIAME tai, kuo tikime?
„Nejaugi vysta vienybės žiedas?“ – retoriniu ir nebepoetišku klausimu pradedamas vasario Artumos numeris – šitaip kardinolas Audrys Juozas Bačkis į kreipiasi skaitytojus. Kai gyvename itin įtemptu laiku, kai švenčiame savo šalies šventes – ar įmanoma vidinė taika bei vienybė tarp mūsų pačių? „Bijome karo kaimyninėje šalyje, – sako kardinolas, – bet aršiai grumiamės tarpusavyje. Su kuo kovojame? Su savo broliais ir sesėmis?“ Artėjant Vasario 16-osios šventei tokie klausimai skamba jau ir nebe retoriškai.
Skaudžiai ir savaip įsimintiną šių metų Sausio 13-ąją Laisvės premija apdovanotą vieną iš LKB Kronikos redaktorių Bernadetą Mališkaitę SJE kalbina Artumos redaktorius Darius. Netikėta ir jaudinanti dvasia bei intonacija, su kuria sesuo eucharistietė atsako į klausimus jau po to, kai per triukšmą ir švilpimą Sausio 13-osios minėjime net šalia stovintieji vos galėjo girdėti, ką ji sako. Tačiau kokie išmintingi, taikūs, tikslūs sesers Benos žodžiai – apie nueitą kelią su Kronika, meilę Tėvynei ir atsakomybę už savo kraštą, kurie „nelyginamai viršesni už melą ir brutalią jėgą“.
Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje po sekmadienio Mišių susirinkusi viena iš parapijos Sinodinio kelio grupelių aptarė temą Kaip švenčiame savo tikėjimą? Ir į savo pokalbį įsileido Artumos skaitytojus, o šis klausimas tapo ir mūsų vasario numerio tema. Tad ar įmanoma švęsti tikėjimą vienatvėje? Kaip jį švenčiame liturgijoje? O kasdienybėje? Štai vieno dalyvio mintys: „Pasakyti „ateik“ [į bažnyčią] lengviausia, bet kaip kitiems parodyti, kad jie patikėtų, jog mums būtų gera sekmadieniais eiti į Mišias?“
Vasario pradžioje Bažnyčioje minima Pašvęstojo gyvenimo diena, dedikuota tiems, kurie paskyrė gyvenimą Dievui. Prieš 33-ejus metus padėjusi atsirasti Caritui, žurnalo Caritas – mūsų Artumos pirmtako – įkūrėja sesuo Albina Marija Jurgė Pajarskaitė MVS, dalydamasi apie savo misionierišką veiklą, kukliai teigia: „...buvau tik įrankis Dievo rankose. <...> Žmogus būna laimingas tik tada, kai atlieka savo pašaukimą. Aš buvau laiminga.“
Kaip atliepė popiežiaus Pranciškaus kvietimą įsitraukti į Sinodinį kelią vienuolijos? Apie tai dalijasi sesuo Gintautė Giedrimaitė CC, sesuo Virginija Bandzevičiūtė SF ir kunigas Piotras Strocenis OFM Conv. Ką darome inertiškai, be entuziazmo atlikdami pareigą, kuri nuleista „iš aukščiau“, o jei užsidegame, ar ilgai ištveriame skatinami didelių užmojų, ar laikomės tikslo vertikalės, – šie klausimai tinka ne tik vienuolijų atstovams, o ir visiems, pasiryžusiems būti ištikimais Kristaus kariais.
Tėvas benediktinas Kazimieras Milaševičius OSB pabrėžia bendrystės sąvoką Bažnyčioje, nes juk pirmoji bendruomeniškumo ir bendrystės vizija išryškėjo jau apaštalų draugėje ir jų veikloje: visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra (Apd 2, 44). Kokių pasiryžimų ir vidinės laikysenos reikia, kad Dievo link galėtumei eiti sykiu su kitais broliais ir seserimis? Ar vaisinga meilė, pasiliekama tik savo širdžiai? Anot tėvo Kazimiero, „vis dėlto bendruomenė tampa tikra tik tuomet, kad išdrįstama sulaužyti dirbtines, netikras saugumo užtvaras...“
Artuma tęsia Sinodinio kelio paskatintą įsiklausymą į meno kūrėjų balsą. Šįkart akiratyje fotomenininkai – jaunoji Milda Kiaušaitė ir posmodernizmo krypties atstovas Saulius Paukštys. Į klausimą, kaip įsivaizduotų Bažnyčios narių bendruomeninę veiklą, Milda atsako: „<...> pasiūlyti pokalbį tam, kuriam jo reikia, paramą tam, kuris neįstengia laikytis savo jėgomis. Dalytis tuo, kas brangu, gera, išmokyti atidumo sau ir kitam.“ Fotografas Saulius Bažnyčios nariams linkėtų nuoširdumo, sekti gyvenimo aktualijas ir nepataikauti politikams.
„Labai norėčiau, kad mūsų Bažnyčioje rastųsi vis daugiau šviesos. Tarp tų, kurie laiko save tikrais, praktikuojančiais katalikais, neretai gali pajusti, kad jų tikėjimas kupinas magijos, mažai ką bendra turinčios su tuo, ko moko Bažnyčia“, – dalijasi mintimis Antanas Gailius.
Kas sulaiko vyrą ir moterį, suglaudusius santuokinį gyvenimą kaip dvi rankas ir išgyvenančius krizę, nuo skaudus pasukimo skirtingais keliais? Kas šėlsta žmoguje ir kur jis randa atramą, kai net sėkmingoje iš pažiūros santuokoje ūmai pasijunta vienišas? Apie visus poros išbandymus vasario numeryje dalijasi Boženos ir Jaroslavo šeima, mėginanti atsakyti į klausimą: „Kodėl mes neišsiskyrėme?“ Nuo išbandymų niekas neapsaugotas, o juk šeima augina penkis vaikus!
Apie tai, kas skaudina ir kas guodžia – skaitykite vasario Artumoje.
Dovilė Zelčiūtė
„Nejaugi vysta vienybės žiedas?“ – retoriniu ir nebepoetišku klausimu pradedamas vasario Artumos numeris – šitaip kardinolas Audrys Juozas Bačkis į kreipiasi skaitytojus. Kai gyvename itin įtemptu laiku, kai švenčiame savo šalies šventes – ar įmanoma vidinė taika bei vienybė tarp mūsų pačių? „Bijome karo kaimyninėje šalyje, – sako kardinolas, – bet aršiai grumiamės tarpusavyje. Su kuo kovojame? Su savo broliais ir sesėmis?“ Artėjant Vasario 16-osios šventei tokie klausimai skamba jau ir nebe retoriškai.
Skaudžiai ir savaip įsimintiną šių metų Sausio 13-ąją Laisvės premija apdovanotą vieną iš LKB Kronikos redaktorių Bernadetą Mališkaitę SJE kalbina Artumos redaktorius Darius. Netikėta ir jaudinanti dvasia bei intonacija, su kuria sesuo eucharistietė atsako į klausimus jau po to, kai per triukšmą ir švilpimą Sausio 13-osios minėjime net šalia stovintieji vos galėjo girdėti, ką ji sako. Tačiau kokie išmintingi, taikūs, tikslūs sesers Benos žodžiai – apie nueitą kelią su Kronika, meilę Tėvynei ir atsakomybę už savo kraštą, kurie „nelyginamai viršesni už melą ir brutalią jėgą“.
Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje po sekmadienio Mišių susirinkusi viena iš parapijos Sinodinio kelio grupelių aptarė temą Kaip švenčiame savo tikėjimą? Ir į savo pokalbį įsileido Artumos skaitytojus, o šis klausimas tapo ir mūsų vasario numerio tema. Tad ar įmanoma švęsti tikėjimą vienatvėje? Kaip jį švenčiame liturgijoje? O kasdienybėje? Štai vieno dalyvio mintys: „Pasakyti „ateik“ [į bažnyčią] lengviausia, bet kaip kitiems parodyti, kad jie patikėtų, jog mums būtų gera sekmadieniais eiti į Mišias?“
Vasario pradžioje Bažnyčioje minima Pašvęstojo gyvenimo diena, dedikuota tiems, kurie paskyrė gyvenimą Dievui. Prieš 33-ejus metus padėjusi atsirasti Caritui, žurnalo Caritas – mūsų Artumos pirmtako – įkūrėja sesuo Albina Marija Jurgė Pajarskaitė MVS, dalydamasi apie savo misionierišką veiklą, kukliai teigia: „...buvau tik įrankis Dievo rankose. <...> Žmogus būna laimingas tik tada, kai atlieka savo pašaukimą. Aš buvau laiminga.“
Kaip atliepė popiežiaus Pranciškaus kvietimą įsitraukti į Sinodinį kelią vienuolijos? Apie tai dalijasi sesuo Gintautė Giedrimaitė CC, sesuo Virginija Bandzevičiūtė SF ir kunigas Piotras Strocenis OFM Conv. Ką darome inertiškai, be entuziazmo atlikdami pareigą, kuri nuleista „iš aukščiau“, o jei užsidegame, ar ilgai ištveriame skatinami didelių užmojų, ar laikomės tikslo vertikalės, – šie klausimai tinka ne tik vienuolijų atstovams, o ir visiems, pasiryžusiems būti ištikimais Kristaus kariais.
Tėvas benediktinas Kazimieras Milaševičius OSB pabrėžia bendrystės sąvoką Bažnyčioje, nes juk pirmoji bendruomeniškumo ir bendrystės vizija išryškėjo jau apaštalų draugėje ir jų veikloje: visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra (Apd 2, 44). Kokių pasiryžimų ir vidinės laikysenos reikia, kad Dievo link galėtumei eiti sykiu su kitais broliais ir seserimis? Ar vaisinga meilė, pasiliekama tik savo širdžiai? Anot tėvo Kazimiero, „vis dėlto bendruomenė tampa tikra tik tuomet, kad išdrįstama sulaužyti dirbtines, netikras saugumo užtvaras...“
Artuma tęsia Sinodinio kelio paskatintą įsiklausymą į meno kūrėjų balsą. Šįkart akiratyje fotomenininkai – jaunoji Milda Kiaušaitė ir posmodernizmo krypties atstovas Saulius Paukštys. Į klausimą, kaip įsivaizduotų Bažnyčios narių bendruomeninę veiklą, Milda atsako: „<...> pasiūlyti pokalbį tam, kuriam jo reikia, paramą tam, kuris neįstengia laikytis savo jėgomis. Dalytis tuo, kas brangu, gera, išmokyti atidumo sau ir kitam.“ Fotografas Saulius Bažnyčios nariams linkėtų nuoširdumo, sekti gyvenimo aktualijas ir nepataikauti politikams.
„Labai norėčiau, kad mūsų Bažnyčioje rastųsi vis daugiau šviesos. Tarp tų, kurie laiko save tikrais, praktikuojančiais katalikais, neretai gali pajusti, kad jų tikėjimas kupinas magijos, mažai ką bendra turinčios su tuo, ko moko Bažnyčia“, – dalijasi mintimis Antanas Gailius.
Kas sulaiko vyrą ir moterį, suglaudusius santuokinį gyvenimą kaip dvi rankas ir išgyvenančius krizę, nuo skaudus pasukimo skirtingais keliais? Kas šėlsta žmoguje ir kur jis randa atramą, kai net sėkmingoje iš pažiūros santuokoje ūmai pasijunta vienišas? Apie visus poros išbandymus vasario numeryje dalijasi Boženos ir Jaroslavo šeima, mėginanti atsakyti į klausimą: „Kodėl mes neišsiskyrėme?“ Nuo išbandymų niekas neapsaugotas, o juk šeima augina penkis vaikus!
Apie tai, kas skaudina ir kas guodžia – skaitykite vasario Artumoje.
Dovilė Zelčiūtė