Didžiausias pasiekimas – išsaugotas žmonių pasitikėjimas
Eulalija JONUŠKIENĖ | MANO ŪKIS 2023/01
ES įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Europos Komisijai, tačiau Europos Parlamentas turi politinės iniciatyvos teisę visose srityse, įskaitant agrarinį sektorių. Apie tai, kaip dirbama Parlamente, kokių spragų yra bendrojoje žemės ūkio politikoje, kalbamės su europarlamentaru, Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariu Broniu ROPE.
Sunku ar paprasta dirbti Europos Parlamente?
Nelengva, bet sekasi, manau, gerai. Žinoma, reikia laiko, kad suprastum visus procesus. Šiek tiek jau išmaniau europinius dalykus – atstovavau Lietuvos savivaldybėms Europos Taryboje. 2002–2013 m. teko naudotis ES fondais, tad žinojau, kaip jie dėliojami, kokių problemų kyla.
Darbas Europos Parlamente nuo mano gyvenamosios vietos nutolęs per 1 500 kilometrų. Gali gyventi Strasbūre ar Briuselyje, bet vis tiek turi važinėti, nes bent kartą per mėnesį vyksta plenariniai posėdžiai Strasbūre, tad judėjimas neišvengiamas. Bet tai ne problema. Pririšto niekas nelaiko – jeigu sunku, galima pasitraukti.
EP išgirstamas ir vieno žmogaus balsas ar vienas lauke – ne karys?
Išgirstamas, juk kiekvienas parlamentaras turi teisę pasisakyti ir frakcijoje, ir plenariniame posėdyje. Viskas priklauso nuo siūlymo. Jeigu idėja gera, dažniausiai rezultatas pasiekiamas greitai. O su dokumentais ir dirbame po vieną. Paprastai kiekviena politinė grupė skiria pagrindinį pranešėją konkrečiam dokumentui (būna ir keletas šešėlinių). EK atsiunčia savo siūlymą, kurį kiekvienas atskirai peržiūri. Paskui siūloma ką nors išbraukti ar pridėti, pakeisti. Tik tada visi pranešėjai tariasi dėl tų siūlymų. Jeigu kažkurio siūlymas tinka daugumai, jis įtraukiamas į kompromisus ir už jį siūloma balsuoti komitete. Jei pritaria komitetas, dėl jo balsuojama plenariniame posėdyje. Jeigu ir ten pritariama, ši pozicija svarstoma Ministrų Taryboje. Jeigu ministrai palaimina, nuomonė tampa direktyva arba reg lamentu. Taigi, jeigu nieko neteiksi, išgirstas ir nebūsi.
Briuselio biurokratija ir biurokratai. Jie tikrai egzistuoja ar tai labiau mitas? Kokiomis aplinkybėmis teko susidurti?
Kalbant apie biurokratizmą, kai ką nors delsiama daryti, turiu pripažinti, kad kyla nesusipratimų. Lietuvai grėsė bauda už tai, kad nustatė labai griežtus žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo saugiklius. Buvo duotas terminas, per kurį Lietuva juos turėjo išbraukti, kitaip grėstų bauda. Ėmiau domėtis. Pasirodo, nėra taip, kad visos ES šalys leidžia užsieniečiams pirkti žemę be apribojimų. Tarkime, Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat nustatyti saugikliai, tik kitokie nei Lietuvoje. Būna taip, kad ko nors klausi, bet gauni tuščią atsakymą. Tad kartais keletą kartų turi kreiptis, kad išsiaiškintum.
Buvo atvejis, kai Lietuvoje diskutuota apie finansinę paramą jauniesiems ūkininkams perkant naudotą techniką. Teigta, esą ES to nefinansuoja. Pasirodo, kad tai – mūsų pačių sugalvotas ribojimas. Parašiau atitinkamoms Lietuvos institucijoms ir paaiškinau, kad šis ribojimas perteklinis. Vėliau nuspręsta jaunimui leisti pirkti naudotą techniką. Tad kartais lietuviška biurokratija aplenkia net europinę.
Dalis Lietuvos žemdirbių nusivylę, kad Briuselyje jų interesams atstovaujama vangiai arba iš viso neatstovaujama. Ką patartumėte?
Manau, ūkininkai girdimi, tik ne visada atsižvelgiama į jų nuomonę. Be to, jiems atstovaujama ir tarptautinėse organizacijose „CopaCogeca“, „GeopaCopa“. Suprantu, kad žemdirbiai pavargo. Galima paminėti išmokų suvienodinimo klausimą. Jiems žadėta, kad 2013 m. išmokos pasivys ES lygį, bet kol kas jos siekia mažiau nei 70 proc. ES vidurkio. Tai nesąžininga ir neteisinga. Kita vertus, nieko nedarant tik dar blogiau, o juk Lietuvos žemdirbiai gana aktyvūs, juos vienija įvairios organizacijos. Lietuvos ūkininkų sąjunga – stipri ir gausi organizacija, kurios nuomonė labai svarbi. Ministras turėtų džiaugtis, kad ji teikia siūlymus, kaip tvarkytis su žaliojo kurso iššūkiais ir spręsti melioracijos problemas, kokios paramos ūkininkams reikia. Juk niekas neprašo daryti taip, kaip jie sako, bet reikia atsirinkti tai, kas geriausia. Briuselyje sakoma taip – jeigu po derybų kažkas nepatenkintas, sprendimas neblogas. Jeigu patenkinti visi – sprendimas nelabai geras.
Atstovauti žemdirbiams labai svarbu. Praėjusią kadenciją pradėjau dirbti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Buvau pirmasis ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių parlamentaras, kuris dirbo šiame komitete nuolat. Iki tol Lietuvos parlamentarai šia sritimi nesidomėjo.
Kritikavote BŽŪP tikslus, teigdamas, kad ji menkai atitinka ūkininkų lūkesčius. Dėl ko labiausiai nuogąstaujate?
Labiausiai nepatiko, kad išskirti strateginiai planai. Anksčiau jų nebuvo – visoms šalims taikyti vienodi reikalavimai, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų padėtį. Nuogąstauju, kad atsiras 27 skirtingos žemės ūkio politikos. Būtų liūdna, nes sugriūtų konkurencija. Be to, EK prašėme pateikti galimų ekoschemų sąrašą, kad Bendrijoje jos būtų daugmaž vienodos, tačiau atsisakė tai padaryti. Vietoj to kiekvienai valstybei narei leido pačiai spręsti, kokias ekoschemas taikyti. Daug triukšmo ir darbo, bet rezultatas gali būti prastas. Jeigu ES turėtų 3–5 ekoschemas, jos būtų vienodai įgyvendinamos, o šalys galėtų keistis patirtimi.
Apskritai skirtumai tarp ES šalių dideli, todėl Lietuvos žemdirbiai labiau pasitiki ES ir norėtų, kad reikalavimai būtų europiniai, o ne nacionaliniai. O vyriausybės, įskaitant Lietuvos, nori labai lankstaus dokumento, kad į kiekvieną punktą galėtų įrašyti savo papildomus reikalavimus. Mano manymu, nacionalinėms valdžioms šioje vietoje suteikta per daug teisių.
Žaliasis kursas. Vieni sako, kad ne toks jau jis ir žalias, kiti teigia, kad pernelyg žalias. Kaip manote jūs? Ar įmanoma, kad jis keisis dėl geopolitikos aplinkybių?
Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad žaliasis kursas dar nesukurtas, yra tik jo kryptis. Visa tai dėl to, kad Europos jaunimas reikalauja saugoti gamtą ir ateitį. Žmonių pasaulyje daugėja, po 10 metų jų bus beveik 10 milijardų. Galbūt Lietuvoje ir bendrai ES to nesijaučia, bet visur kitur jų daugėja – Indija pagal šį rodiklį jau aplenkė Kiniją. Daugėjant žmonių, reikia vis daugiau išteklių, kurių, deja, trūksta. Vis daugiau išmetama ir išvaistoma vartoti tinkamo maisto. Jei nieko nedarysime, ar išmaitinsime visą pasaulį? Norint, kad žmonės nebėgtų iš savo šalių, visais lygmenimis reikia tuos klausimus spręsti: mažinant emisijas, vartojimą, laikantis tvarumo principų ir t. t. Kasmet vidutinis europietis išmeta apie 100 kg gero maisto, kuris jau perdirbtas, supakuotas ir paruoštas. Kam gaminti, jeigu paskui išmetama? Todėl ir vykdomi tokie susitarimai.
Yra 12 žaliojo kurso reglamentų, kurie jau keičiami arba planuojami keisti. Pavyzdžiui, siūlyta 10 proc. padidinti atkuriamų pievų plotą, tačiau dėl karo to atsisakyta, nes reikia išmaitinti pasaulį. Šiandien kalbama apie tai, kad reikia kuo greičiau pradėti gaminti savo elektrą iš atsinaujinančių išteklių, sparčiai mažinti iškastinio kuro naudojimo apimtis. Taip pat skatinama ieškoti efektyvesnių sėjomainos būdų. Bet ar tai blogai? Juk ūkininkas, taikydamas sėjomainą, pailsina žemę, išlaiko jos derlingumą, naudoja mažiau trąšų, kas dabar labai svarbu, kai jos tokios brangios.
Žaliajame kurse yra aspektų, padedančių gyventi taupiau ir tvariau, bet taip pat yra dalykų, kuriems reikia pasiruošti, omenyje turiu naujus standartus ir reikalavimus. Žinoma, tai ūkininkus verčia daugiau dirbti ir investuoti. Dėl to, manau, reikėtų paramą didinti, kad žemdirbiai naujų reikalavimų nesibaidytų. Juk atsiras papildomo darbo. Kita vertus, buvo žalinimas, kurio reikalavimus privalėjo atitikti kiekvienas žemdirbys, už tai gaudavo 30 proc. papildomų išmokų. Naujuoju laikotarpiu atsiranda ekoschemos, bet jos neprivalomos. Jeigu ūkininkui atrodo, kad neverta jose dalyvauti, gali to nedaryti, tik gaus mažesnes išmokas.
Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu per darbo EP metus?
Didžiausias pasiekimas – kad po pirmos kadencijos nepraradau žmonių pasitikėjimo ir mane išrinko antrajai. Tai labai svarbu kiekvienam politikui, nes rodo, kad rinkėjai nenusivylė.
Kalbant konkrečiai, pavyko Lietuvą suskirstyti į du europinius regionus – sostinės ir Vidurio Vakarų Lietuvos. Taip išsaugota beveik 1 mlrd. Eur paramos ir suteikta galimybė mažiau turtingam regionui pasivyti sostinę ir suvienodinti gyvenimo sąlygas. Tai įtvirtinta dokumentuose. Taip pat pavyko užtikrinti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą su minimaliu – 14 proc. – Lietuvos prisidėjimu. Tam skirta 730 mln. Eur iki 2028 m., be to, uždarymo procesas vyks sklandžiai. Jaučiuosi prisidėjęs prie žemdirbių išmokų klausimo. Teikiau daug prašymų, pasiūlymų, rekomendacijų.
Kokie darbai laukia šiemet?
Klausimai sukasi ratu. Kiekvienas europarlamentaras turi įsipareigojimų. Pradėjau dirbti su nauju dokumentu – Statybos reglamentu. Esu vienas iš jo pranešėjų. Siūloma sutvarkyti statybinių medžiagų judėjimą ir ženklinimą Europoje taip, kad ta pati medžiaga būtų vienodai suprantama tiek Bulgarijoje, tiek Švedijoje, tiek Ispanijoje. Taip pat jau dirbu su dokumentu „Ilgalaikė ES kaimo vietovių vizija: stipresnės, sujungtos, atsparios ir klestinčios kaimo vietovės iki 2040 m.“ Didžiausios problemos – senstantis kaimas, darbo vietų, gyventojų, kaimo patrauklumo ir paslaugų mažėjimas. Tad bandysime šiuos reikalus spręsti. Žinoma, svarstysime ir pagalbos Ukrainai, Rusijai keliamų sankcijų klausimus. Juk kažkaip turime rasti būdų, kaip sustabdyti karą.
Dėkoju už pokalbį.
Eulalija JONUŠKIENĖ | MANO ŪKIS 2023/01
ES įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Europos Komisijai, tačiau Europos Parlamentas turi politinės iniciatyvos teisę visose srityse, įskaitant agrarinį sektorių. Apie tai, kaip dirbama Parlamente, kokių spragų yra bendrojoje žemės ūkio politikoje, kalbamės su europarlamentaru, Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariu Broniu ROPE.
Sunku ar paprasta dirbti Europos Parlamente?
Nelengva, bet sekasi, manau, gerai. Žinoma, reikia laiko, kad suprastum visus procesus. Šiek tiek jau išmaniau europinius dalykus – atstovavau Lietuvos savivaldybėms Europos Taryboje. 2002–2013 m. teko naudotis ES fondais, tad žinojau, kaip jie dėliojami, kokių problemų kyla.
Darbas Europos Parlamente nuo mano gyvenamosios vietos nutolęs per 1 500 kilometrų. Gali gyventi Strasbūre ar Briuselyje, bet vis tiek turi važinėti, nes bent kartą per mėnesį vyksta plenariniai posėdžiai Strasbūre, tad judėjimas neišvengiamas. Bet tai ne problema. Pririšto niekas nelaiko – jeigu sunku, galima pasitraukti.
EP išgirstamas ir vieno žmogaus balsas ar vienas lauke – ne karys?
Išgirstamas, juk kiekvienas parlamentaras turi teisę pasisakyti ir frakcijoje, ir plenariniame posėdyje. Viskas priklauso nuo siūlymo. Jeigu idėja gera, dažniausiai rezultatas pasiekiamas greitai. O su dokumentais ir dirbame po vieną. Paprastai kiekviena politinė grupė skiria pagrindinį pranešėją konkrečiam dokumentui (būna ir keletas šešėlinių). EK atsiunčia savo siūlymą, kurį kiekvienas atskirai peržiūri. Paskui siūloma ką nors išbraukti ar pridėti, pakeisti. Tik tada visi pranešėjai tariasi dėl tų siūlymų. Jeigu kažkurio siūlymas tinka daugumai, jis įtraukiamas į kompromisus ir už jį siūloma balsuoti komitete. Jei pritaria komitetas, dėl jo balsuojama plenariniame posėdyje. Jeigu ir ten pritariama, ši pozicija svarstoma Ministrų Taryboje. Jeigu ministrai palaimina, nuomonė tampa direktyva arba reg lamentu. Taigi, jeigu nieko neteiksi, išgirstas ir nebūsi.
Briuselio biurokratija ir biurokratai. Jie tikrai egzistuoja ar tai labiau mitas? Kokiomis aplinkybėmis teko susidurti?
Kalbant apie biurokratizmą, kai ką nors delsiama daryti, turiu pripažinti, kad kyla nesusipratimų. Lietuvai grėsė bauda už tai, kad nustatė labai griežtus žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo saugiklius. Buvo duotas terminas, per kurį Lietuva juos turėjo išbraukti, kitaip grėstų bauda. Ėmiau domėtis. Pasirodo, nėra taip, kad visos ES šalys leidžia užsieniečiams pirkti žemę be apribojimų. Tarkime, Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat nustatyti saugikliai, tik kitokie nei Lietuvoje. Būna taip, kad ko nors klausi, bet gauni tuščią atsakymą. Tad kartais keletą kartų turi kreiptis, kad išsiaiškintum.
Buvo atvejis, kai Lietuvoje diskutuota apie finansinę paramą jauniesiems ūkininkams perkant naudotą techniką. Teigta, esą ES to nefinansuoja. Pasirodo, kad tai – mūsų pačių sugalvotas ribojimas. Parašiau atitinkamoms Lietuvos institucijoms ir paaiškinau, kad šis ribojimas perteklinis. Vėliau nuspręsta jaunimui leisti pirkti naudotą techniką. Tad kartais lietuviška biurokratija aplenkia net europinę.
Dalis Lietuvos žemdirbių nusivylę, kad Briuselyje jų interesams atstovaujama vangiai arba iš viso neatstovaujama. Ką patartumėte?
Manau, ūkininkai girdimi, tik ne visada atsižvelgiama į jų nuomonę. Be to, jiems atstovaujama ir tarptautinėse organizacijose „CopaCogeca“, „GeopaCopa“. Suprantu, kad žemdirbiai pavargo. Galima paminėti išmokų suvienodinimo klausimą. Jiems žadėta, kad 2013 m. išmokos pasivys ES lygį, bet kol kas jos siekia mažiau nei 70 proc. ES vidurkio. Tai nesąžininga ir neteisinga. Kita vertus, nieko nedarant tik dar blogiau, o juk Lietuvos žemdirbiai gana aktyvūs, juos vienija įvairios organizacijos. Lietuvos ūkininkų sąjunga – stipri ir gausi organizacija, kurios nuomonė labai svarbi. Ministras turėtų džiaugtis, kad ji teikia siūlymus, kaip tvarkytis su žaliojo kurso iššūkiais ir spręsti melioracijos problemas, kokios paramos ūkininkams reikia. Juk niekas neprašo daryti taip, kaip jie sako, bet reikia atsirinkti tai, kas geriausia. Briuselyje sakoma taip – jeigu po derybų kažkas nepatenkintas, sprendimas neblogas. Jeigu patenkinti visi – sprendimas nelabai geras.
Atstovauti žemdirbiams labai svarbu. Praėjusią kadenciją pradėjau dirbti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Buvau pirmasis ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių parlamentaras, kuris dirbo šiame komitete nuolat. Iki tol Lietuvos parlamentarai šia sritimi nesidomėjo.
Kritikavote BŽŪP tikslus, teigdamas, kad ji menkai atitinka ūkininkų lūkesčius. Dėl ko labiausiai nuogąstaujate?
Labiausiai nepatiko, kad išskirti strateginiai planai. Anksčiau jų nebuvo – visoms šalims taikyti vienodi reikalavimai, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų padėtį. Nuogąstauju, kad atsiras 27 skirtingos žemės ūkio politikos. Būtų liūdna, nes sugriūtų konkurencija. Be to, EK prašėme pateikti galimų ekoschemų sąrašą, kad Bendrijoje jos būtų daugmaž vienodos, tačiau atsisakė tai padaryti. Vietoj to kiekvienai valstybei narei leido pačiai spręsti, kokias ekoschemas taikyti. Daug triukšmo ir darbo, bet rezultatas gali būti prastas. Jeigu ES turėtų 3–5 ekoschemas, jos būtų vienodai įgyvendinamos, o šalys galėtų keistis patirtimi.
Apskritai skirtumai tarp ES šalių dideli, todėl Lietuvos žemdirbiai labiau pasitiki ES ir norėtų, kad reikalavimai būtų europiniai, o ne nacionaliniai. O vyriausybės, įskaitant Lietuvos, nori labai lankstaus dokumento, kad į kiekvieną punktą galėtų įrašyti savo papildomus reikalavimus. Mano manymu, nacionalinėms valdžioms šioje vietoje suteikta per daug teisių.
Žaliasis kursas. Vieni sako, kad ne toks jau jis ir žalias, kiti teigia, kad pernelyg žalias. Kaip manote jūs? Ar įmanoma, kad jis keisis dėl geopolitikos aplinkybių?
Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad žaliasis kursas dar nesukurtas, yra tik jo kryptis. Visa tai dėl to, kad Europos jaunimas reikalauja saugoti gamtą ir ateitį. Žmonių pasaulyje daugėja, po 10 metų jų bus beveik 10 milijardų. Galbūt Lietuvoje ir bendrai ES to nesijaučia, bet visur kitur jų daugėja – Indija pagal šį rodiklį jau aplenkė Kiniją. Daugėjant žmonių, reikia vis daugiau išteklių, kurių, deja, trūksta. Vis daugiau išmetama ir išvaistoma vartoti tinkamo maisto. Jei nieko nedarysime, ar išmaitinsime visą pasaulį? Norint, kad žmonės nebėgtų iš savo šalių, visais lygmenimis reikia tuos klausimus spręsti: mažinant emisijas, vartojimą, laikantis tvarumo principų ir t. t. Kasmet vidutinis europietis išmeta apie 100 kg gero maisto, kuris jau perdirbtas, supakuotas ir paruoštas. Kam gaminti, jeigu paskui išmetama? Todėl ir vykdomi tokie susitarimai.
Yra 12 žaliojo kurso reglamentų, kurie jau keičiami arba planuojami keisti. Pavyzdžiui, siūlyta 10 proc. padidinti atkuriamų pievų plotą, tačiau dėl karo to atsisakyta, nes reikia išmaitinti pasaulį. Šiandien kalbama apie tai, kad reikia kuo greičiau pradėti gaminti savo elektrą iš atsinaujinančių išteklių, sparčiai mažinti iškastinio kuro naudojimo apimtis. Taip pat skatinama ieškoti efektyvesnių sėjomainos būdų. Bet ar tai blogai? Juk ūkininkas, taikydamas sėjomainą, pailsina žemę, išlaiko jos derlingumą, naudoja mažiau trąšų, kas dabar labai svarbu, kai jos tokios brangios.
Žaliajame kurse yra aspektų, padedančių gyventi taupiau ir tvariau, bet taip pat yra dalykų, kuriems reikia pasiruošti, omenyje turiu naujus standartus ir reikalavimus. Žinoma, tai ūkininkus verčia daugiau dirbti ir investuoti. Dėl to, manau, reikėtų paramą didinti, kad žemdirbiai naujų reikalavimų nesibaidytų. Juk atsiras papildomo darbo. Kita vertus, buvo žalinimas, kurio reikalavimus privalėjo atitikti kiekvienas žemdirbys, už tai gaudavo 30 proc. papildomų išmokų. Naujuoju laikotarpiu atsiranda ekoschemos, bet jos neprivalomos. Jeigu ūkininkui atrodo, kad neverta jose dalyvauti, gali to nedaryti, tik gaus mažesnes išmokas.
Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu per darbo EP metus?
Didžiausias pasiekimas – kad po pirmos kadencijos nepraradau žmonių pasitikėjimo ir mane išrinko antrajai. Tai labai svarbu kiekvienam politikui, nes rodo, kad rinkėjai nenusivylė.
Kalbant konkrečiai, pavyko Lietuvą suskirstyti į du europinius regionus – sostinės ir Vidurio Vakarų Lietuvos. Taip išsaugota beveik 1 mlrd. Eur paramos ir suteikta galimybė mažiau turtingam regionui pasivyti sostinę ir suvienodinti gyvenimo sąlygas. Tai įtvirtinta dokumentuose. Taip pat pavyko užtikrinti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą su minimaliu – 14 proc. – Lietuvos prisidėjimu. Tam skirta 730 mln. Eur iki 2028 m., be to, uždarymo procesas vyks sklandžiai. Jaučiuosi prisidėjęs prie žemdirbių išmokų klausimo. Teikiau daug prašymų, pasiūlymų, rekomendacijų.
Kokie darbai laukia šiemet?
Klausimai sukasi ratu. Kiekvienas europarlamentaras turi įsipareigojimų. Pradėjau dirbti su nauju dokumentu – Statybos reglamentu. Esu vienas iš jo pranešėjų. Siūloma sutvarkyti statybinių medžiagų judėjimą ir ženklinimą Europoje taip, kad ta pati medžiaga būtų vienodai suprantama tiek Bulgarijoje, tiek Švedijoje, tiek Ispanijoje. Taip pat jau dirbu su dokumentu „Ilgalaikė ES kaimo vietovių vizija: stipresnės, sujungtos, atsparios ir klestinčios kaimo vietovės iki 2040 m.“ Didžiausios problemos – senstantis kaimas, darbo vietų, gyventojų, kaimo patrauklumo ir paslaugų mažėjimas. Tad bandysime šiuos reikalus spręsti. Žinoma, svarstysime ir pagalbos Ukrainai, Rusijai keliamų sankcijų klausimus. Juk kažkaip turime rasti būdų, kaip sustabdyti karą.
Dėkoju už pokalbį.