Žurnalas „National Geographic Lietuva“

skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
National Geographic Lietuva 12 mėn. pren.
64,00 Eur
Prekybos vietose: 85,80 Eur
Sutaupote 25 %
National Geographic Lietuva 6 mėn. pren.
32,00 Eur
Prekybos vietose: 42,90 Eur
Sutaupote 25 %
National Geographic Lietuva 3 mėn. pren. | 3 leidiniai
16,00 Eur
Prekybos vietose: 21,45 Eur
Sutaupote 25 %
Rugpjūčio mėnesio „National Geographic Lietuva“ žurnale išskirtiniai pasakojimai apie Didžiosios Britanijos akmens amžiaus statybų bumą, apie vandenyno dugne gyvenančius kardauodegius, vakarų Teksaso paribio legendą. 

Didžiosios Britanijos akmens amžiaus statybų bumas
Autorius Roff Smith
Fotografai Reuben Wu ir Alice Zoo
Dailininkas Fernando G. Baptista

Maždaug prieš 4500 metų, baigiantis neolito erai (pačioje akmens amžiaus pabaigoje), pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje tvyrojo ypatingos nuotaikos. Sunku pasakyti, ar tai buvo religinis uolumas, bandymas padaryti įspūdį, artėjančių permainų nuojauta, bet šios nuotaikos užbūrė gyventojus ir paskatino įnirtingai statyti paminklus. Per stebėtinai trumpą laiką, galbūt vos per šimtmetį, žmonės, neturėję metalinių įrankių, arklių jėgos ir rato, pastatė daugybę milžiniškų akmeninių žiedų, didžiulių medinių palisadų ir didingų statmenų akmenų alėjų. Tam jie kirto didžiausius medžius ir iškasė milijonus tonų žemės. Garsiausias to senovinio statybų bumo palikimas yra Stounhendžas – pulkelis statmenų akmenų, traukiantis milijonus lankytojų į Anglijoje esančią Solsberio (Salisbury) lygumą. Jau ne vieną šimtmetį šis senovinis megalitas glumina ir masina liudininkus, tarp jų viduramžių istoriką Henriką Hantingtonietį. Kiek žinoma, maždaug 1130 m. jis pirmasis paminėjo Stounhendžą rašytiniame šaltinyje paskelbdamas jį vienu iš Anglijos stebuklų ir pridurdamas, kad niekas nežino, kaip ir kodėl jis buvo pastatytas.

Po kupolu
Autorė Amy Mc Keever
Fotografas Laurent Ballesta

Kardauodegiai sudėti išties tvirtai. Šie senoviniai bestuburiai su dygliuotomis uodegomis, kovinių šalmų formos kiautais ir aštriomis žnyplėmis ant aštuonių iš dešimties kojų jau maždaug 450 mln. metų nesikeisdami šmirinėja vandenyno dugnu. Jiems pavyko išgyventi asteroido smūgį, dėl kurio išmirė dinozaurai. Tačiau išgyventi žmones gali būti sunkiau. Kaip ir daugelis kitų vandens gyvūnų, kardauodegiai pernelyg intensyviai gaudomi maistui ir masalui, o žmonijos veiklos plėtra pakrantėse naikina jų neršto vietas. Tačiau jie taip pat masiškai renkami dėl mėlynojo kraujo, kuriame yra retos krešėjimo medžiagos, labai svarbios kuriant saugias vakcinas. Šis kraujas gali išgelbėti žmonių gyvybes, tačiau jį renkant gyvūnai dažnai žūsta, ypač daugelyje Azijos šalių, kur jiems nuleidžiama ne dalis kraujo, o visas. Per pastaruosius 60 metų tridyglių kardauodegių populiacija sumažėjo daugiau nei perpus. Tačiau Filipinams priklausančioje Pangatalano (Pangatalan) salelėje ši rūšis netikėtai ėmė simbolizuoti atsparumą.

Indijos energetiniai iššūkiai 
Autorius Yudhijit Bhattacharjee
Fotografas Arko Datto

Šiltą ir drėgną praėjusio rugsėjo rytą Centrinės Indijos valstijoje Madja Pradeše (Madhya Pradesh) Četanas Singas Solankis (Chetan Singh Solanki) išlipęs iš autobuso, kuriame gyveno pastaruosius 10 mėnesių, žengė į nedidelio miesto Raiseno (Raisen) mokyklos salę, kur jo pasiklausyti susirinko 200 mokinių, mokytojų ir valdininkų. Mumbajuje įsikūrusio Indijos technologijų instituto (IIT) saulės energetikos profesorius Č. S. Solankis – penktą dešimtį įpusėjęs lieknas vyras, berniokiškos išvaizdos ir nuolat besišypsantis, – o tai išties praverčia vykdant jo misiją. 2020 m. pabaigoje išėjęs atostogų jis leidosi į 11 metų truksiančią kelionę po Indiją, siekdamas paskatinti imtis veiksmų kovojant su klimato kaita. Č. S. Solankio transporto priemonė – judantis atsinaujinančių išteklių energijos naudingumo pavyzdys: saulės baterijų plokštės pagamina pakankamai elektros energijos autobuse veikiančiam apšvietimui, ventiliatoriams, kompiuteriams, viryklei ir televizoriui.

Kur gyva legenda 
Autorius Robert Draper
Fotografas Bryan Schutmaat

Didžiojo Vingio nacionalinio parko pasienio dykumoje, netikėtumų pilname kraštovaizdyje, atgyja Vakarų Teksaso paribio legenda. Didysis Vingis, taip pavadintas dėl didelio jį iš pietų juosiančios Rio Grandės lanksto, yra vienas didžiausių ir nuošaliausių ištisinės JAV dalies nacionalinių parkų. Jame stūkso ištisa kalnų grandinė, randama 500 mln. metų senumo fosilijų ir esama nepaprastai turtingos biologinės įvairovės iš dalies dėl to, kad yra trys skirtingos ekosistemos: upės tarpeklių, dykumos žemės ir atskirų kalnų. Čia galima aptikti nykstančių rūšių augalų ir gyvūnų – taip pat tokių, kurie gyvena pačiuose savo arealo pakraščiuose, kaip antai meksikinių juodųjų lokių ir smulkiadančių tuopų. Esama ir keistų derinių – tarkim, iš samanų kilimų auga kaktusai. Palei Didžiojo Vingio Vynuogienojų (Grapevine) kalvų taką esanti vadinamoji Kybanti uola (Balanced Rock) – 500 mln. metų gamtos meno kūrinys. Parke apstu geologinių anomalijų, susidariusių dėl priešistorinių potvynių, žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų.