„National Geographic“ kovo mėnesio numeryje skaitykite istoriją „Ramybės neturintys lobiai“, kuri pasakoja, kaip iš muziejų pagrobti grobiai sugrįžta namo. Nuo Ganos iki Graikijos – buvusios kolonijos ir okupuotos teritorijos jau pusę šimtmečio ar dar ilgiau prašo grąžinti jų dirbinius.
Kitas pasakojimas nukels į Libaną, kuriame po ekonomikos žlugimo, pabėgėlių krizės, nesėkmingos politikos gyvenimas tęsiasi. Šiame numeryje pristatome ir geriausias 2023 metų kryptis, tiems, kas pasiilgo originalių, praturtinančių kelionių.
Lobiai grįžta namo
Autorius Andrew Curry
Fotografas Richard Barnes
Vasarį maždaug 100 000 gyventojų Kamerūno mieste Fumbane (Foumban) viską padengia nuo tolimos ASacharos vėjų atneštos smulkios raudonos dulkės. Po mėnesio užeis pavasario
lietūs, bet kol kas dieną iš dienos vis tas pats –padūmavusi saulė, sausa kaitra ir automobilių
pypsėjimo bei motociklų burzgesio kakofonija per miestą einančiame pagrindiniame kelyje.
Kelis dešimtmečius ši Afrikos dalis buvo Vokietijos kolonija – ją Vokietija trumpai, bet žiauriai
valdė nuo 1884 iki 1916 m. Kaip ir kitos kolonijinės valstybės, Vokietija steigė etnologines
kolekcijas naujųjų kolonijų kultūros objektams saugoti, tyrinėti ir rodyti. Nors poreikis kolekcionuoti giliai įsišaknijęs žmonijos istorijoje, mums pažįstami muziejai iš esmės yra XIX a. išradimas siekiant dalytis Europos tyrinėjimų ir užkariavimų vaisiais.
Dėl kolonializmo kolekcionavimas virto savotiška manija. Kolonijinės valstybės siuntė tyrinėtojus
braižyti naujų pasaulio kampelių žemėlapių ne vien trokšdamos žinių – lygiai taip
ir daiktai ne tik patekdavo į muziejus. Antropologai, misionieriai, pirkliai ir kariškiai bendradarbiaudami su muziejais gabeno įdomybes ir turtus į Europą. Su ginkluotomis kolonijų ekspedicijomis kuratoriai netgi siuntė pageidavimų sąrašus.
1907 m. Vokietijos pareigūnai perdavė žinią Kamerūno bamumų genties valdovui sultonui
Ibrahimui Nžojai (Ibrahim Njoya). Pasak jų, tikriausiai vertėtų artėjančio penkiasdešimtmečio
proga kaizeriui Vilhelmui II įteikti dovaną – ir ne bet kokią, o tikslią karoliukais įmantriai
nusagstyto įžymiojo I. Nžojos sosto kopiją. Iš karaliaus tėvo paveldėtas sostas vadintas Mandu
Jenu pagal atkaltę puošiančias dvi serginčias figūras.
Nors buvo atmetęs daug Vokietijos pasiūlymų pirkti ar mainyti sostą, tąkart I. Nžoja sutiko ir įsakė drožėjams ir karoliukų meistrams padirbdinti Mandu Jenu kopiją. Tačiau paaiškėjus, kad Vilhelmo gimtadieniui kopijos laiku paruošti nepavyks, I. Nžoją įkalbėjo įteikti originalą. Nuo to laiko sostas yra Berlyno etnologijos muziejaus kolekcijoje.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, bamumų valdovo palikuonis sostą nori susigrąžinti. „Šis sostas nėra tik daiktas, – sako I. Nžojos provaikaitis Nabilas. – Per jį karalius palaiko ryšį su savo protėviais.“
Gyvenimas tęsiasi
Autorė Rania Abouzeid
Fotografė Rena Effendi
Libanas – tai senovinis kraštas, įsiterpęs tarp Izraelio, Sirijos ir Viduržemio jūros. Šį 18 oficialiai pripažintų religijų skiautinį drasko daugybė takoskyrų ir -izmų: sektantizmas, klasinė diskriminacija, idėjinis susiskaldymas, nepotizmas, rasizmas. Teigiama, kad Libane gyventojų skaičius viršija 6 mln., bet tiksliai niekas nežino: vengiant paliesti jautrų demografinį religinį klausimą paskutinį kartą gyventojai buvo surašyti 1932 m. Šalyje taip pat gyvena daugiau kaip 2 mln. sirų ir palestiniečių pabėgėlių. Pagal vienam gyventojui tenkantį pabėgėlių skaičių ši valstybė kone pirmauja visame pasaulyje.
Ekonomikos žlugimas. Katastrofiškas sprogimas. Nesėkminga politika. Pabėgėlių krizė. Iš pažiūros neįveikiami Libano iššūkiai bando nepalaužiamą jo žmonių dvasią. Norėdami paaiškinti, kiep jiems pavyksta išgyventi, libaniečiai dažnai pasitelkia šnekamosios kalbos žodį imtamsahna, kuris reiškia, kad jų oda stora kaip krokodilo.
Šiandien Libane kasdienybe tapo sunkumas, nuovargis ir pažeminimas. Per pastaruosius kelerius
metus libaniečiai išgyveno dvi katastrofas – tokias dideles, kad iš esmės šalies istoriją galima dalyti į laikotarpį iki jų ir po to. Ironiška, bet prieš pirmąją iš šių nelaimių – ekonomikos žlugimą – visi dėjo didžiules viltis, kad jau tuoj prasidės realios permainos.
Geriausios kelionių kryptys 2023 m.
Savo kasmetiniame sąraše pristatome geriausias šių metų kelionių kryptis, kurios lavina, šviečia ir stebina. Jas atrinko įvairių pasaulio šalių „National Geographic Traveler“ žurnalo redaktoriai. Pasisemkite idėjų savo šių metų kelionėms skirtinguose žemynuose.
Kitas pasakojimas nukels į Libaną, kuriame po ekonomikos žlugimo, pabėgėlių krizės, nesėkmingos politikos gyvenimas tęsiasi. Šiame numeryje pristatome ir geriausias 2023 metų kryptis, tiems, kas pasiilgo originalių, praturtinančių kelionių.
Lobiai grįžta namo
Autorius Andrew Curry
Fotografas Richard Barnes
Vasarį maždaug 100 000 gyventojų Kamerūno mieste Fumbane (Foumban) viską padengia nuo tolimos ASacharos vėjų atneštos smulkios raudonos dulkės. Po mėnesio užeis pavasario
lietūs, bet kol kas dieną iš dienos vis tas pats –padūmavusi saulė, sausa kaitra ir automobilių
pypsėjimo bei motociklų burzgesio kakofonija per miestą einančiame pagrindiniame kelyje.
Kelis dešimtmečius ši Afrikos dalis buvo Vokietijos kolonija – ją Vokietija trumpai, bet žiauriai
valdė nuo 1884 iki 1916 m. Kaip ir kitos kolonijinės valstybės, Vokietija steigė etnologines
kolekcijas naujųjų kolonijų kultūros objektams saugoti, tyrinėti ir rodyti. Nors poreikis kolekcionuoti giliai įsišaknijęs žmonijos istorijoje, mums pažįstami muziejai iš esmės yra XIX a. išradimas siekiant dalytis Europos tyrinėjimų ir užkariavimų vaisiais.
Dėl kolonializmo kolekcionavimas virto savotiška manija. Kolonijinės valstybės siuntė tyrinėtojus
braižyti naujų pasaulio kampelių žemėlapių ne vien trokšdamos žinių – lygiai taip
ir daiktai ne tik patekdavo į muziejus. Antropologai, misionieriai, pirkliai ir kariškiai bendradarbiaudami su muziejais gabeno įdomybes ir turtus į Europą. Su ginkluotomis kolonijų ekspedicijomis kuratoriai netgi siuntė pageidavimų sąrašus.
1907 m. Vokietijos pareigūnai perdavė žinią Kamerūno bamumų genties valdovui sultonui
Ibrahimui Nžojai (Ibrahim Njoya). Pasak jų, tikriausiai vertėtų artėjančio penkiasdešimtmečio
proga kaizeriui Vilhelmui II įteikti dovaną – ir ne bet kokią, o tikslią karoliukais įmantriai
nusagstyto įžymiojo I. Nžojos sosto kopiją. Iš karaliaus tėvo paveldėtas sostas vadintas Mandu
Jenu pagal atkaltę puošiančias dvi serginčias figūras.
Nors buvo atmetęs daug Vokietijos pasiūlymų pirkti ar mainyti sostą, tąkart I. Nžoja sutiko ir įsakė drožėjams ir karoliukų meistrams padirbdinti Mandu Jenu kopiją. Tačiau paaiškėjus, kad Vilhelmo gimtadieniui kopijos laiku paruošti nepavyks, I. Nžoją įkalbėjo įteikti originalą. Nuo to laiko sostas yra Berlyno etnologijos muziejaus kolekcijoje.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, bamumų valdovo palikuonis sostą nori susigrąžinti. „Šis sostas nėra tik daiktas, – sako I. Nžojos provaikaitis Nabilas. – Per jį karalius palaiko ryšį su savo protėviais.“
Gyvenimas tęsiasi
Autorė Rania Abouzeid
Fotografė Rena Effendi
Libanas – tai senovinis kraštas, įsiterpęs tarp Izraelio, Sirijos ir Viduržemio jūros. Šį 18 oficialiai pripažintų religijų skiautinį drasko daugybė takoskyrų ir -izmų: sektantizmas, klasinė diskriminacija, idėjinis susiskaldymas, nepotizmas, rasizmas. Teigiama, kad Libane gyventojų skaičius viršija 6 mln., bet tiksliai niekas nežino: vengiant paliesti jautrų demografinį religinį klausimą paskutinį kartą gyventojai buvo surašyti 1932 m. Šalyje taip pat gyvena daugiau kaip 2 mln. sirų ir palestiniečių pabėgėlių. Pagal vienam gyventojui tenkantį pabėgėlių skaičių ši valstybė kone pirmauja visame pasaulyje.
Ekonomikos žlugimas. Katastrofiškas sprogimas. Nesėkminga politika. Pabėgėlių krizė. Iš pažiūros neįveikiami Libano iššūkiai bando nepalaužiamą jo žmonių dvasią. Norėdami paaiškinti, kiep jiems pavyksta išgyventi, libaniečiai dažnai pasitelkia šnekamosios kalbos žodį imtamsahna, kuris reiškia, kad jų oda stora kaip krokodilo.
Šiandien Libane kasdienybe tapo sunkumas, nuovargis ir pažeminimas. Per pastaruosius kelerius
metus libaniečiai išgyveno dvi katastrofas – tokias dideles, kad iš esmės šalies istoriją galima dalyti į laikotarpį iki jų ir po to. Ironiška, bet prieš pirmąją iš šių nelaimių – ekonomikos žlugimą – visi dėjo didžiules viltis, kad jau tuoj prasidės realios permainos.
Geriausios kelionių kryptys 2023 m.
Savo kasmetiniame sąraše pristatome geriausias šių metų kelionių kryptis, kurios lavina, šviečia ir stebina. Jas atrinko įvairių pasaulio šalių „National Geographic Traveler“ žurnalo redaktoriai. Pasisemkite idėjų savo šių metų kelionėms skirtinguose žemynuose.
