Pagalba

Žurnalas „National Geographic Lietuva“

skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
National Geographic Lietuva 12 mėn. pren.
49 Eur
Prekybos vietose: 65.4 Eur
Sutaupote 25 %
National Geographic Lietuva 6 mėn. pren.
25 Eur
Prekybos vietose: 32.7 Eur
Sutaupote 24 %
National Geographic Lietuva 3 mėn. pren. | 3 leidiniai
13 Eur
Prekybos vietose: 16.35 Eur
Sutaupote 20 %
„National Geographic“ Lietuva gruodžio numeris kviečia pažvelgti giliau į mus supančio pasaulio raštus, spalvas, garsus bei kvapus. Pasakojimas apie gyvybę Serengetyje atskleidžia vieną nuostabiausių, kvapą gniaužiančių mūsų planetos reginių – gyvūnų migraciją.

Raštai
Autorius ir fotografas
Joel Sartore

Spiralės. Juostos. Simetrija. Gamtos pasaulyje raštai padeda gyvūnams susilieti su aplinka arba joje išsiskirti. Vieni drąsūs, kiti subtilesni. Kai kurie puikuojasi, kiti bando ištirpti aplinkoje. Dalis mūsų pamėgtų gyvūnų garsėja savo raštais. Kas būtų tigras ar zebras be savo dryžių?

Gyvūnų karalystėje raštų netrūksta. Kai kurie, mūsų nuomone, turi paskirtį, bet dalis iš pažiūros atrodo visiškai atsitiktiniai, nerūpestingi formų ir spalvų deriniai. Kitaip sakant, gamtos meno kūriniai.

Garsai

Šie puslapiai skirti ne tik skaityti – jų verta ir paklausyti. Telefono fotoaparatu  nuskenavę prie kiekvieno straipsnio esantį QR kodą išgirsite aprašomus garsus.
Nepasižymėdami aštria rega, vorai savo tinklų vibracijas jaučia kojomis. Šilkinės voratinklio gijos skirtingo ilgio ir nevienodai įtemptos, todėl jų dažniai skiriasi. Prie šių dažnių pripratęs voratinklio šeimininkas taip pajunta grobį, galimą partnerį ar grėsmę. Dabar Masačusetso technologijų instituto mokslininkų grupė stengiasi šį vorišką pojūtį bent iš dalies perteikti žmonėms.

Spalvos
Autorė
Maya Wei-Haas

Ugnikalnio išsiveržimą Islandijoje Stivenas Vilksas dokumentavo 21 valandą be pertraukos. Jis vieną po kitos fiksavo ugnimi alsuojančias nuotraukas. Ugnikalnio spalvas galima netik pamatyti, bet ir pajusti. Prie Fagradalsfjatlo (Fagradalsall) ugnikalnio Islandijoje karščiausia lava spindi balkšvai geltonai, bet vėsdama nusidažo oranžine bei raudona spalvomis, o galiausiai pajuoduoja it vidurnakčio dangus. Šis „nepaprastai dinamiškas spektras“ yra vienas iš daugelio spalvotų reiškinių, kuriuos S. Vilksas užfiksavo nuotraukoje.

Kvapai
Autorė
Sarah Gibbens

Kai žmogus paskutinį kartą uostėlaukinio Hibisca delphus wilderianus medžio žiedus, telefonai bu- vo ką tik išrasti, pirkėjai spėriai šlavė „Ford Model T“ automobilius, o JAV prezidentu buvo Viljamas Hovardas Taftas (William Howard Taft). Šie tolimi garsiųjų Havajuose augančių kinrožių giminaičiai buvo paplitę ant pietinio Haleakalos (Haleakala) kalno šlaito. Sprendžiant iš liudijimų apie mirštančius H. wilderianus ir kitus medžius, kuriuos gyvulių augintojai kirto plėsdami ganyklas, ši rūšis išnyko kažkada tarp 1910–1913 m.

Prabėgus daugiau kaip šimtui metų grupė mokslininkų ėmė smalsauti, ar rūšies istorija išties baigiasi jos išnykimu. Kas, jei šį, laukinėje gamtoje nebeegzistuojantį ir tik tarp sausų archyvo lapų išlikusį, augalą būtų galima bent iš dalies prikelti?

Greitis
Autorius
Michael Greshko

Nuo 2000 m. pasaulio ledynai prarado daugiau kaip 5,3 trln. tonų vandens, todėl keičiasi kraštovaizdžiai ir kyla jūros lygis. 267 mlrd. tonų vandens yra maždaug pusė Erio ežero tūrio. Arba Misisipės upės pusės metų debitas. Arba visas vanduo Airijos dydžio 3 m gylio baseine.
Ir net jei įsivaizduotume visą tą vandenį (Airijos dydžio baseiną), ar pavyktų įsivaizduoti, kad būtent tiek ledo kasmet ištirpsta per pastaruosius du dešimtmečius?

Kaimenė
Autorė
Paula Kahumbu
Fotografas
Charlie Hamilton James

Serengečio migracija – vienas įspūdingiausių pasaulio reginių. Ji gyvybiškai svarbi stulbinančių peizažų ir kultūrų žemei.

Plačiosios visuomenės vaizduotėje Serengečio ekosisema – tai senovinis Afrikos kraštas, kuriame vyrauja per amžius nesikeičiančios auksaspalvės lygumos. Per stepę grakščiai juda aukštos žirafos. Per banguojančius žolynus brenda dramblių bandos. Į kruvinas medžiokles išsirengę liūtai vaikosi sraigtarages antilopes.
O apie Serengetyje gyvenančius žmones, masajus ir kitus, dažniausiai niekas nė nėra girdėjęs arba įsivaizduoja juos kaip egzotiškus gyventojus, užsispyrusiai įsikibusius senovinių gyvulininkystės tradicijų.

Antros tokios vietos nerastume visoje planetoje. Čia vis dar klesti paskutinės kai kurių gyvūnų populiacijos. Čia žmonės darniai sugyvena su gyvūnais nuo pat tų laikų, kai atsirado mūsų rūšis. Bet daugeliui gresia išnykti, nes mes vis labiau gviešiamės jų buveinių ir šildome klimatą