Žurnalas „National Geographic Lietuva“

skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
skatinti žmones rūpintis mūsų planeta. Daugiau
National Geographic Lietuva 12 mėn. pren.
64,00 Eur
Prekybos vietose: 85,80 Eur
Sutaupote 25 %
National Geographic Lietuva 6 mėn. pren.
32,00 Eur
Prekybos vietose: 42,90 Eur
Sutaupote 25 %
National Geographic Lietuva 3 mėn. pren. | 3 leidiniai
16,00 Eur
Prekybos vietose: 21,45 Eur
Sutaupote 25 %
Gegužės mėnesio „National Geographic Lietuva“ žurnalas skirtas specialiai temai – apie   miškus – pasaulinį miškų tinklą, saugantį pasaulio pusiausvyrą ir mokslininkų atradimus, kuriems negalime likti abejingi. Leiskimės į išskirtinę kelionę po miškus, net ir tuos, kurie Žemėje žaliavo prieš 365 mln metų. 

Gyvybės priklauso nuo miškų
Autorė Suzanne Simard

Nors Suzana Simard (Suzanne Simard) neabejotinai išmano miškus, jos revoliuciniai atradimai kadaise buvo smarkiai kritikuojami. Britų Kolumbijos miškų ekologijos profesorė metė iššūkį vyraujančiai teorijai, kad miškų medžiai yra vienas su kitu niekaip nesusiję organizmai. Jos eksperimentai atskleidė, kad medžiai yra tarpusavyje priklausomi ir dalijasi ištekliais per požeminius tinklus. S.Simard esė „Gyvybės priklauso nuo miškų“ pabrėžia, kaip į šiuos ryšius remiasi visa ekosistema. 

Šiuo teiginiu ir grindžiamas visas mūsų specialus numeris. Miškai saugo pasaulio pusiausvyrą. Jie yra planetos „plaučiai“, nes surenka anglies dioksidą ir iškvepia deguonį. Juose gyvena nesuskaičiuojama daugybė rūšių. Ir šylančiame pasaulyje jie yra pagrindinis būdas išlikti. Kai Suzana Simard po koledžo įsidarbino miškininkystės sektoriuje, buvo paplitusi teorija, kad medžiai yra atskiri vienišiai ir negailestingai konkuruoja darviniškoje kovoje dėl vandens, šviesos ir maisto.
 
Revoliuciniais eksperimentais, kuriuos teko atlikti apdairiai saugantis rudųjų lokių vakariniuose Kanados miškuose, S. Simard išsiaiškino, kad visi medžiai palaiko ryšius per plačias grybų šaknų sistemas, vadinamuosius mikorizinius tinklus. Per šį požeminį vamzdyną jie dalijasi anglimi, vandeniu ir maistinėmis medžiagomis. 

Skirtingų rūšių medžiai bendrauja ir net bendradarbiauja keisdamiesi pranešimais apie sausras ir ligas, taip pat mainydamiesi mineralais per sudėtingas grandines, kurias ji palygino su žmogaus smegenų nerviniais tinklais. S. Simard taip pat nustatė, kad tam tikri medžiai senoliai veikia kaip šių tinklų centrai. Jie atpažįsta savo atžalas ir aprūpina jas papildomais ištekliais. Mirdami senoliai atiduoda anglį ir gynybinius junginius į bendrą tinklą, taip išsaugodami maistą ir informaciją ateities kartoms.

Ankstyvieji miškai
Autoriai Monica Serrano ir Scott Elder

Kinų mokslininkai aptiko seniausio iki šiol Azijoje atrasto miško suakmenėjusių liekanų– 25 ha girią, kuriai maždaug 365 mln. metų. Naujai rastos Guangdedendron genties augalai tarpo tais laikais, kai visame pasaulyje medžiai dar tik ėmė leisti šaknis. Paplitus miškams visiems laikams pasikeitė Žemės atmosfera ir klimatas. Visų tipų ankstyvieji medžiai išnyko, bet Archaeopteris yra netiesioginis šiuolaikinių medžių protėvis. Pataisainių grupė, į kurią įeina ir Guangdedendron, išliko gerokai mažesnių augalų pavidalu.

Miško vaiduoklis
Autorė Nadia Drake fotografas Kenny Hurtado

Jis – baltas visžalis medis. Gyvena dykaduoniaudamas ir primena vaiduoklį. Albinosė visžalė sekvoja yra paslapčių apgaubtas genetinis stebuklas. Šis medis turėtų būti visžalis, bet tikrovėje yra visbaltis, jo spygliai minkšti ir vaškiški. Paprastai Sequoia sempervirens, visžalės sekvojos, tarpsta su gerdamos saulės šviesą ir paversdamos ją maistu, bet ši albinosė neturi prasimaitinti būtino esminio ląstelinio mechanizmo elemento. Vietoj to ji prasiskverbia į pigmento turinčio pirmtako šaknų sistemą ir iš jos pasisavina cukrus bei maistines medžiagas. 

Žemėje tokių albinosių pasitaiko retai, bet šios natūraliai auga rūko gaubiamuose miškuose, kur paplitusios visžalės sekvojos. Jos yra mokslinis galvosūkis– mutavę medžiai, kuriems kažkaip pavyksta išlikti, net jei tėvams dėl to tenka atsikratyti kitais ūgliais. 

Miškų ateitis 
Autorius Craig Welch

Visame pasaulyje klimato kaita ir žmogaus veikla didina pavojų miškams. Bet mes dar turime laiko sumažinti žalą. 

Jeloustounas atspindi pasaulinę tendenciją. Klimatui šylant miškų gaisrai nuo Amazonės iki Arkties vis didėja, karštėja ir dažnėja. 2019– 2020 m. gaisrai Australijoje išdegino plotą, didesnį nei Lietuvos, Latvijos ir Estijos drauge sudėjus. Žala tikrai didelė. Bet dažnai sutelkiame dėmesį tik į ją ir nematome, kas vyksta žuvus medžiams: šiandien daugeliui miškų atsigauti labai sunku. Tai irgi būdinga ne tik Jeloustounui ir šias problemas sukelia ne tik gaisras. 

Bet pamatinė priežastis visada yra klimato kaita. Labai daug kur miškai patys jau neatsigauna ir kai kurios svarbiausios pasaulio girios ima virsti kažkuo kitu. Kai kurios niekada nebebus tokios, kokios buvo. Kitos apskritai nebeatsinaujins. Per pastaruosius 10 tūkst. metų Žemė prarado trečdalį visų miškų. Pusę jų– nuo 1900 m. Kirtome miškus dėl medienos, plėsdami dirbamuosius laukus ir ganyklas, statydami būstus ir tiesdami kelius. 

Ugnimi prieš ugnį
Autorė Kylie Stevenson 
Fotografas Matthew Abbott

Ugnimi kovoti prieš ugnį nėra nauja idėja. Valdomus gaisrus čiabuviai naudoja visame pasaulyje, tik dabar jie vėl sulaukė dėmesio. Šiltėjant klimatui ir smarkėjant miškų gaisrams, viso pasaulio miškininkystės ekspertai ragina grįžti prie tradicinių metodų. Arnhemo Žemėje sausojo sezono pradžioje gaisrai kadaise būdavo kuriami sistemingai ir plačiai. Ugnis naudota medžioklei, augalijai atgaivinti, apeigoms. Pasak čiabuvių vyresniųjų, ugnis prikelia žemę, nudegusi žemė atgimsta. 
Net ir dabar čiabuviams įprasta patiems užsiimti gaisrų valdymu – pamačius žemę, kuriai reikia ugnies, tiesiog ten numesti degtuką.  

Miškų atkūrimas
Autorė Alejandra Borunda

Nuo XIX a. pabaigos, kai žmonės pradėjo deginti iškastinį kurą ir į atmosferą leisti didžiulius anglies dioksido kiekius, vidutinė temperatūra pasaulyje pakilo maždaug 1,1 °C. Jei dabartinė teršalų išmetimo tendencija nesikeis, per ateinančius dešimtmečius temperatūra veikiausiai padidės dar bent tiek pat. Vidutiniškai pasaulyje miškų arealas gali plėstis maždaug iki 900 m per metus, jaunuolynams paprastai sekant jiems palankiausią klimatą ašigalių link arba įkalniui. Kad spėtų su dabartiniais pokyčiais, reikėtų judėti 6–10 kartų greičiau. 

Tad kodėl jų nepasodinus dar, kad būtų išspręsta daugiau problemų? Tačiau nė viena didelio masto sodinimo operacija neapsiėjo be pražūtingų klaidų.