„Natonal Geographic“ žurnalo birželio numeryje skaitytojų laukia tyrėjų pasakojimas iš jūros gelmių, kur buvo ieškoma atsakymo, kada Italijos pakrantėje gali ir vėl išsiveržti ugnikalnis. Kita istorija nukels skaitytojus į Konge gyvenančios mbučių genties medžioklės plotus, kur vyrai ir moterys iš vytelių supintais tinklais medžioja laukinius gyvūnus. Ši tradicija užtikrina žmonėms pragyvenimą, tačiau kelia naujų virusų ir ligų pavojų, o taip pat ir grėsmę rūšių išnykimui. Dar viena istoroja atskleis, kokią nežemišką medžiagą naudojo senosios civilizacijos, kol buvo išmokta išgauti geležį.
Ugnikalniai jūros gelmėse
Istorijos autorius prancūzas biologas, fotografas ir gelmių naras Loranas Balesta
Iš šnypščiančių ir purškiančių hidroterminių angų jūros dugne veržiasi perkaitintos dujos, kurių
temperatūra gali siekti net 130 °c. tačiau gyvybė atsilaiko.
Po Italijos Eolijos salomis Tirėnų jūroje driekiasi sprūdžių ir įtrūkių labirintas, iš kurio reguliariai veržiasi dujos ir lava. Tūkstantmečius žmonės gyveno tarp ugnimi spjaudančių viršukalnių ir putojančių vandenų, sudarančių šią aktyvių ugnikalnių sukurtą 145 km arką. Šiandien mokslininkai padeda gyventojams geriau valdyti šio unikalaus kraštovaizdžio keliamus pavojus.
Prie Panarėjos krantų mokslininkai yra įrengę stebėjimo stotį, kur sekant burbuliukų garsą ieškoma augančio ar slopstančio ugnikalnių aktyvumo ženklų.
Sonaras aptiko siaurą slėnį keistai tikslioje ašyje tarp Panarėjos ir Strombolio už 20 km. Ta vieta 90 m ilgio ir 15 m pločio. Kiek akys užmato, išilgai jos driekiasi siaurų ir aukštų kaminų virtinė, per tūkstančius metų susiformavusi iš kristalizuotų geležies oksidų.
Panyrame 75 m. Raudona, oranžinė ir geltona kraštovaizdžio spalvos primena Marsą, bet, priešingai nei raudonoji planeta, ši slapta vieta gyva ir, regis, dūsta nuo aktyvumo pertekliaus. Ji alsuoja, gaudžia, šnypščia. Iš siaurų kaminų viršūnių veržiasi dujos ir karštas vanduo; vienam kaminui formuojantis, kitas atrodo beišsikvepiantis, o trečias jau griūva. Čia tvyro stiprus neužtikrintumo jausmas, bet povandeninė gyvybė tokia ir yra – trapi ir kartu atkakli.
Iš miško ant stalo
Autorė Rene Ebersole
Fotografas Brent Stirton
Žvėriena – baltymų šaltinis milijonams žmonių, tačiau kelia grėsmę laukinei gamtai ir gali būti pavojinga žmonių sveikatai. Ar yra kuo ją pakeisti?
Kongo Demokratinėje Respublikoje vietiniai mbučių tautos gyventojai medžioja laukinius
gyvūnus pragyvenimui. Tam jie naudoja iš vijoklių nupintus tinklus. Moterys riksmais varo
grobį į vyrų tinklus. Medžiotojai dažniausiai gaudo smulkius žvėrelius, pavyzdžiui, dukerius.
Laukinių gyvūnų mėsa – nuo antilopių, beždžionių ir dygliakiaulių iki nykstančių gorilų, dramblių bei skujuočių – visada buvo neatsiejama nuo šios šalies kultūros.
„Iš Kongo baseino miškų kasmet išgaunama daugiau kaip 5 mln. tonų žvėrienos. Didžioji
dalis jos keliauja į miestų centrus – ne prasimaitinimui, o kaip prabangos prekė“, – aiškino
Ludas Kinzonzis (Lude Kinzonzi). Jis dirba WCS žvėrienos projekte, kuriuo siekiama apsaugoti
laukinę gamtą mažinant žvėrienos paklausą miestuose. Jei „gavyba
taip ir tęsis, kai kurie laukiniai gyvūnai tiesiog išnyks, – sakė jis. – Tikimės, kad ši kampanija
įtikins miestiečius vietoj žvėrienos rinktis vietoje užaugintus maisto produktus.“
Pastaruoju metu vykstant, ko gero, didžiausiai pandemijai po Juodosios mirties, siautusios
XIV a. viduryje, diskusijos apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo gyvūnų platinamų infekcinių ligų,
užgožė nerimą dėl mažėjančios biologinės įvairovės, kurią lemia prekyba žvėriena.
Daugiau kaip 70 % ligų, kuriomis žmonės užsikrėtė nuo XX a. penktojo dešimtmečio, įskaitant
Ebolą, ŽIV, beždžionių raupus ir koronavirusus, persimetė iš laukinių gyvūnų. Pagrindinė
šių protrūkių priežastis yra žmogaus veikla, ypač mūsų brovimasis į laukinę gamtą siekiant kirsti
miškus ir plėsti dirbamąsias žemes bei ganyklas, taip pat prekyba laukiniais gyvūnais ir žvėrienos
vartojimas. Neseniai ištyrus 16 rūšių, kurių mėsa dažniausiai prekiaujama Kinijos žvėrienos turgavietėse, aptiktas 71 žinduolių virusas, iš kurių 18 kelia „potencialiai didelį pavojų“ žmonėms ir
naminiams gyvūnams.
Metalas iš dangaus
Autorius Jay Bennet
Kol žmonės išmoko lydyti geležį, ankstyvosios kultūros papuošalams ir ginklams gaminti naudojo geležį iš meteoritų.
4400 metų senumo karališkajame kape Egipte tyrinėjau sienas, ieškodamas konkretaus simbolio.
Kaip teigiama V. Almansos-Vilatoro tyrime, U simboliu žymėta geležis – nepaprasta medžiaga to meto egiptiečių raštuose. Pastarąjį dešimtmetį tyrinėjant radinius patvirtinta – kol dar nebuvo lydytos geležies, kai kurios civilizacijos įvairiems objektams gaminti naudojo geležį iš meteoritų.
Ugnikalniai jūros gelmėse
Istorijos autorius prancūzas biologas, fotografas ir gelmių naras Loranas Balesta
Iš šnypščiančių ir purškiančių hidroterminių angų jūros dugne veržiasi perkaitintos dujos, kurių
temperatūra gali siekti net 130 °c. tačiau gyvybė atsilaiko.
Po Italijos Eolijos salomis Tirėnų jūroje driekiasi sprūdžių ir įtrūkių labirintas, iš kurio reguliariai veržiasi dujos ir lava. Tūkstantmečius žmonės gyveno tarp ugnimi spjaudančių viršukalnių ir putojančių vandenų, sudarančių šią aktyvių ugnikalnių sukurtą 145 km arką. Šiandien mokslininkai padeda gyventojams geriau valdyti šio unikalaus kraštovaizdžio keliamus pavojus.
Prie Panarėjos krantų mokslininkai yra įrengę stebėjimo stotį, kur sekant burbuliukų garsą ieškoma augančio ar slopstančio ugnikalnių aktyvumo ženklų.
Sonaras aptiko siaurą slėnį keistai tikslioje ašyje tarp Panarėjos ir Strombolio už 20 km. Ta vieta 90 m ilgio ir 15 m pločio. Kiek akys užmato, išilgai jos driekiasi siaurų ir aukštų kaminų virtinė, per tūkstančius metų susiformavusi iš kristalizuotų geležies oksidų.
Panyrame 75 m. Raudona, oranžinė ir geltona kraštovaizdžio spalvos primena Marsą, bet, priešingai nei raudonoji planeta, ši slapta vieta gyva ir, regis, dūsta nuo aktyvumo pertekliaus. Ji alsuoja, gaudžia, šnypščia. Iš siaurų kaminų viršūnių veržiasi dujos ir karštas vanduo; vienam kaminui formuojantis, kitas atrodo beišsikvepiantis, o trečias jau griūva. Čia tvyro stiprus neužtikrintumo jausmas, bet povandeninė gyvybė tokia ir yra – trapi ir kartu atkakli.
Iš miško ant stalo
Autorė Rene Ebersole
Fotografas Brent Stirton
Žvėriena – baltymų šaltinis milijonams žmonių, tačiau kelia grėsmę laukinei gamtai ir gali būti pavojinga žmonių sveikatai. Ar yra kuo ją pakeisti?
Kongo Demokratinėje Respublikoje vietiniai mbučių tautos gyventojai medžioja laukinius
gyvūnus pragyvenimui. Tam jie naudoja iš vijoklių nupintus tinklus. Moterys riksmais varo
grobį į vyrų tinklus. Medžiotojai dažniausiai gaudo smulkius žvėrelius, pavyzdžiui, dukerius.
Laukinių gyvūnų mėsa – nuo antilopių, beždžionių ir dygliakiaulių iki nykstančių gorilų, dramblių bei skujuočių – visada buvo neatsiejama nuo šios šalies kultūros.
„Iš Kongo baseino miškų kasmet išgaunama daugiau kaip 5 mln. tonų žvėrienos. Didžioji
dalis jos keliauja į miestų centrus – ne prasimaitinimui, o kaip prabangos prekė“, – aiškino
Ludas Kinzonzis (Lude Kinzonzi). Jis dirba WCS žvėrienos projekte, kuriuo siekiama apsaugoti
laukinę gamtą mažinant žvėrienos paklausą miestuose. Jei „gavyba
taip ir tęsis, kai kurie laukiniai gyvūnai tiesiog išnyks, – sakė jis. – Tikimės, kad ši kampanija
įtikins miestiečius vietoj žvėrienos rinktis vietoje užaugintus maisto produktus.“
Pastaruoju metu vykstant, ko gero, didžiausiai pandemijai po Juodosios mirties, siautusios
XIV a. viduryje, diskusijos apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo gyvūnų platinamų infekcinių ligų,
užgožė nerimą dėl mažėjančios biologinės įvairovės, kurią lemia prekyba žvėriena.
Daugiau kaip 70 % ligų, kuriomis žmonės užsikrėtė nuo XX a. penktojo dešimtmečio, įskaitant
Ebolą, ŽIV, beždžionių raupus ir koronavirusus, persimetė iš laukinių gyvūnų. Pagrindinė
šių protrūkių priežastis yra žmogaus veikla, ypač mūsų brovimasis į laukinę gamtą siekiant kirsti
miškus ir plėsti dirbamąsias žemes bei ganyklas, taip pat prekyba laukiniais gyvūnais ir žvėrienos
vartojimas. Neseniai ištyrus 16 rūšių, kurių mėsa dažniausiai prekiaujama Kinijos žvėrienos turgavietėse, aptiktas 71 žinduolių virusas, iš kurių 18 kelia „potencialiai didelį pavojų“ žmonėms ir
naminiams gyvūnams.
Metalas iš dangaus
Autorius Jay Bennet
Kol žmonės išmoko lydyti geležį, ankstyvosios kultūros papuošalams ir ginklams gaminti naudojo geležį iš meteoritų.
4400 metų senumo karališkajame kape Egipte tyrinėjau sienas, ieškodamas konkretaus simbolio.
Kaip teigiama V. Almansos-Vilatoro tyrime, U simboliu žymėta geležis – nepaprasta medžiaga to meto egiptiečių raštuose. Pastarąjį dešimtmetį tyrinėjant radinius patvirtinta – kol dar nebuvo lydytos geležies, kai kurios civilizacijos įvairiems objektams gaminti naudojo geležį iš meteoritų.
